Tarnybinis ar asmeninis automobilis: kurį klausimą išsiaiškinti pirmiausia

Kol dar jokia suma neturi reikšmės, reikia atsakyti į tris klausimus, ir nė vienas iš jų nesusijęs su mokesčiais. Kas perka automobilį ir yra įrašytas dokumentuose kaip jo valdytojas? Kas iš tikrųjų juo važinėja ir kokia tų kelionių dalis yra asmeninės? Ir kas atsako, jei kas nors nutinka per asmeninę kelionę? Atsakymai į šiuos tris klausimus vėliau lemia visa kita, įskaitant ir apmokestinimą.

Tokia eilė pasirinkta dėl praktinių priežasčių. Mokesčių taisykles galima pasiskaityti, ir jos keičiasi; o tai, kam – asmeniui ar įmonei – priskirtas automobilis, taip lengvai nepasikeičia, ir sutarties, kurią pasirašė ne ta šalis, vėliau nebegalima aiškinti kitaip. Kas pirmiausia skaičiuoja, o tik paskui sprendžia, kam automobilis turėtų priklausyti, skaičiuoja su skaičiais, kurie dar neturi jokio pagrindo.

Šiame straipsnyje aprašoma, kaip sudaromas skaičiavimas ir kokie duomenys jį keičia. Jame nenurodoma jokių tarifų ar fiksuotų dydžių: šios vertės keičiasi su kiekvienu įstatymo pakeitimu, o privalomą atsakymą pateikia kompetentinga institucija – Vokietijoje mokesčių inspekcija (Finanzamt), Šveicarijoje kantono mokesčių administracija, o darbuotojams papildomai ir darbdavys, tvarkantis darbo užmokesčio apskaitą.

Už to paties klausimo slypi trys labai skirtingos pradinės situacijos, ir atsakymai į jas turi mažai ką bendro. Kas jas supainioja, perima patarimus, skirtus kažkam kitam.

Pirmuoju atveju darbdavys suteikia automobilį, kurį pats įsigyja lizingu arba perka. Čia vairuotojas sprendžia ne dėl paties automobilio, o dėl jo naudojimo sąlygų – ir klausimas yra ne „pirkti ar ne“, o „kaip apskaitomas asmeninis naudojimas ir kiek lieka atskaičius mokesčius“.

Antruoju atveju žmogus turi savo įmonę arba dirba savarankiškai ir sprendžia, ar automobilis bus įtrauktas į verslo turtą, ar bus pirktas asmeniškai ir kartu naudojamas verslui. Tai situacija, kurioje daugiausia laisvės viską susitvarkyti savaip ir daugiausia galimybių suklysti. Trečiuoju atveju automobilis yra asmeninis ir retkarčiais naudojamas darbo reikalams – tada kalbama ne apie priskyrimą, o apie tai, kaip tvarkingai dokumentuoti tas keliones.

Visos čia taikomos sistemos sukasi apie tą patį tašką. Su verslu susijusios išlaidos mažina pelną, o kartu ir mokesčių naštą. Todėl automobilis, naudojamas tik verslui, problemų nekelia. Kai tik jis naudojamas ir asmeniniais tikslais, dalis šių išlaidų nebėra verslo sąnaudos, o tampa privataus asmens nauda – ir ji apskaitoma bei apmokestinama.

Darbuotojų atveju ši nauda Vokietijoje vadinama „geldwerter Vorteil“ (piniginę vertę turinti nauda), o Šveicarijoje – „Naturallohn“ (atlygis natūra); poveikis tas pats. Ji pridedama prie apmokestinamųjų pajamų, matoma darbo užmokesčio lapelyje ir abiejose šalyse daro įtaką socialinio draudimo įmokoms. Todėl tarnybinis automobilis jį gaunančiam žmogui niekada nėra nemokamas – tai atlyginimas kitu pavidalu.

Savarankiškai dirbančių ir įmonių savininkų atveju ta pati logika veikia atvirkščiai: iš jau apskaitytų automobilio išlaidų asmeninė dalis vėl išskaičiuojama. Rezultatas panašus, bet skaičiavimo kelias – ne, ir būtent todėl vieno atvejo skaičių negalima perkelti į kitą.

Iš esmės abi šalys siūlo tą patį pasirinkimą. Arba asmeninis naudojimas vertinamas fiksuotai – susiejant jį su automobilio verte, nepriklausomai nuo to, kiek iš tikrųjų nuvažiuota asmeniniais tikslais, – arba jis įrodomas, fiksuojant kiekvieną kelionę ir apskaičiuojant faktinę išlaidų dalį. Detalios taisyklės skiriasi, sprendimo struktūra – ne.

Iš to išplaukia, kokie duomenys lemia sprendimą, ir jų yra tik du. Pirmasis – automobilio vertė, nuo kurios priklauso fiksuotas dydis: kuo brangesnis automobilis, tuo didesnė fiksuotai apskaičiuota nauda, nepriklausomai nuo naudojimo. Antrasis – asmeninių kilometrų dalis visoje ridoje: kuo ji mažesnė, tuo fiksuotas būdas nepalankesnis, palyginti su įrodymų būdu.

Iš to kylanti praktinė taisyklė atspari tarifų pokyčiams: brangus automobilis, mažai naudojamas asmeniškai, kalba įrodymų būdo naudai, pigus automobilis, daug naudojamas asmeniškai, – fiksuoto būdo naudai. Tarpiniais atvejais lemia reikalingos pastangos – o įrodymų būdas jų pareikalauja nemažai.

Įrodymų būdas remiasi ištisiniu, be spragų vedamu įrašu. Jis turi būti pildomas laiku, nuosekliai ir kiekvienai kelionei turi būti nurodyti tie patys duomenys: data, ridos skaitiklio rodmenys kelionės pradžioje ir pabaigoje, vieta, į kurią vykta, kelionės tikslas, o verslo kelionių atveju – aplankytas verslo partneris. Asmeninės kelionės pažymimos kaip asmeninės, su kilometrais, bet be tikslo.

Beveik visos pretenzijos kyla dėl tos pačios klaidos: įrašai buvo sudaryti vėliau. Kelionių žurnalą, surašytą metų pabaigoje vienu prisėdimu, išduoda pernelyg vienodas braižas, trūkstami tarpiniai rodmenys ar šuoliai ridos skaitiklio rodmenyse – ir tada atmetamas visas įrodymas: ne atskira kelionė, o metodas visiems metams.

Elektroninės sistemos šį darbą atlieka už jus ir sukuria įrašą, atitinkantį reikalavimus, jei jo vėliau nebegalima pakeisti. Jos kainuoja pinigų ir, jei duomenis gali matyti darbdavys, reikalauja įvertinti duomenų apsaugos klausimus. Kas renkasi įrodymų būdą, renkasi metus drausmės – metodo keisti metų viduryje paprastai negalima.

Abiejų šalių struktūra panaši, bet kompetentingos institucijos ir vertinimo pagrindas – ne. Vokietijoje kompetentinga mokesčių inspekcija (Finanzamt), o fiksuota nauda apskaičiuojama nuo automobilio katalogo kainos pirmosios registracijos metu, įskaitant papildomą įrangą. Taigi naudotu automobiliu važinėjančiam žmogui nauda vertinama pagal vertę, kurios niekas nesumokėjo, – senesnių automobilių atveju tai labai svarbu.

Šveicarijoje susitinka federacijos, kantono ir savivaldybės lygmenys, deklaruojama per darbo užmokesčio pažymą (Lohnausweis), o fiksuota asmeninio naudojimo dalis apskaičiuojama nuo automobilio įsigijimo vertės. Kelionės į darbą taip pat vertinamos kitaip nei Vokietijoje, ir per pastaruosius metus ši tvarka buvo keista kelis kartus. Kuri redakcija galioja, pasakys kantono mokesčių administracija.

Tarpvalstybiniu atveju – gyvenamoji vieta vienoje šalyje, darbdavys kitoje – nė vienas iš šių būdų atskirai netaikomas. Tada apmokestinimas ir socialinis draudimas priklauso nuo dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių ir koordinavimo taisyklių, o papildomai kyla muitų teisės klausimas: užsienyje įregistruotu tarnybiniu automobiliu gyvenamosios vietos šalyje asmeniniais tikslais savaime naudotis negalima. Tokią situaciją reikia išsiaiškinti prieš pirmąjį kilometrą, o ne po jo.

Mokesčių skaičiavimas retai būna vienintelė priežastis, o esant tokio dydžio sumoms dažnai net ne svarbiausia. Nepriklausomai nuo jo veikia keturi dalykai, ir trys iš jų nuolat pamirštami.

Pirmasis – draudimas. Valdytojas ir vairuotojas neprivalo būti tas pats asmuo, bet draudikas turi žinoti, kas vairuoja ir kokiu tikslu. Įmonės vardu įregistruotam automobiliui, kurį reguliariai asmeniniais tikslais vairuoja ir šeimos nariai, reikia tai atspindinčios draudimo apsaugos. Antrasis – priklausomybė: tarnybinis automobilis baigiasi kartu su darbo santykiais, ir tas, kas prie jo priprato, pakeitęs darbą lieka be automobilio – su poreikiu, kurį reikia finansuoti iš karto.

Trečiasis – pati sutartis. Įmonės vardu sudaryta lizingo sutartis įpareigoja įmonę, o ne asmenį, ir galioja toliau, net jei vairuotojas išeina. Ketvirtasis – visos idėjos atvirkštinė pusė: kas vietoj tarnybinio automobilio gauna kompensaciją už savo automobilio naudojimą, išlaiko laisvę rinktis automobilį ir tai, kiek laiko jį turėti, – bet vertės riziką prisiima pats. Kas tinka geriau, priklauso nuo planuojamos ridos ir nuo to, kiek norisi automobilį išsirinkti pačiam.

Net nežinant nė vieno tarifo, sprendimo struktūrą galima perskaičiuoti. Du variantus sudėkite greta ir abiejuose užpildykite tas pačias eilutes: pirkimo kaina ar lizingo įmoka, draudimas, automobilio mokestis, degalai, techninė priežiūra, padangos, nuvertėjimas. Iki šios vietos tai įprastas automobilio išlaidų skaičiavimas.

Tada eina ta viena eilutė, kuri ir lemia skirtumą: mokestinis poveikis. Variante „įmonė“ tai papildomai apmokestinama nauda arba išskaičiuota asmeninė dalis; variante „asmeninis“ – atskaita už darbo tikslais nuvažiuotus kilometrus, jei ji priklauso. Šios eilutės skaičius reikia gauti iš oficialaus šaltinio arba iš darbo užmokesčio apskaitos – šis straipsnis jų sąmoningai nepateikia.

Naudingiausia dalis ateina pabaigoje ir beveik visada praleidžiama: jautrumo patikra. Tą pačią lentelę perskaičiuokite dar du kartus – vieną kartą su gerokai daugiau, kitą – su gerokai mažiau asmeninių kilometrų. Jei rezultatas apsiverčia, žinote, kad sprendimas priklauso nuo prielaidos, o ne nuo fakto, – ir kad jį reikia peržiūrėti, kai tik pasikeičia važinėjimo įpročiai.

Toliau pateiktus klausimus galima išsiaiškinti per vieną pokalbį – su darbdaviu, su apskaitos biuru ar mokesčių konsultantu, o kai reikia privalomų verčių, – su kompetentinga institucija. Tai ne mokesčių konsultacija, o sąrašas to, ką reikia žinoti, kad ją būtų galima gauti.

Kad ir kam galiausiai būtų priskirtas automobilis, pradžioje yra automobilis su kaina, ir ta kaina veikia kiekvieną variantą. Taikant fiksuotą vertinimą nauda priklauso nuo automobilio vertės; taikant įrodymų būdą bendros išlaidos priklauso nuo įsigijimo kainos ir nuvertėjimo. Pigiau įsigytas automobilis abiem atvejais yra pigesnis.

Todėl kainas verta palyginti Europos rinkose net tada, kai automobilis galiausiai registruojamas įmonės vardu. Tas pats modelis, tie patys metai, panaši rida – skirtumai tarp rinkų tarnybiniams automobiliams tokie patys kaip ir asmeniniams.

Carvexia rodo skelbimus ir kainas ir nėra jokios pirkimo, lizingo ar darbo sutarties šalis. Šiame straipsnyje aprašoma, kaip sudaromas skaičiavimas; privalomas vertes ir jų taikymą jūsų atveju nurodys kompetentinga mokesčių institucija, jūsų darbdavys arba mokesčių konsultantas.