Kai elektromobilis ilgai stovi

Ličio jonų baterija sensta dviem vienas nuo kito nepriklausomais keliais. Pirmasis priklauso nuo naudojimo: kiekvienas ciklas šiek tiek keičia elektrodus. Antrasis vyksta nepriklausomai nuo to ir vadinamas kalendoriniu senėjimu — jis vyksta, kol automobilis stovi, ir vyksta visada.

Kalendorinis senėjimas pirmiausia priklauso nuo dviejų dydžių: elementų įtampos, t. y. įkrovos lygio, ir temperatūros. Aukštas įkrovos lygis reiškia aukštą įtampą elektrodo paviršiuje ir todėl stipresnes šalutines reakcijas elektrolite. Aukšta temperatūra šias reakcijas dar labiau pagreitina, nes cheminiai procesai kylant temperatūrai vyksta greičiau.

Iš to išplaukia blogiausias ir geriausias būdas pastatyti elektromobilį. Blogiausia: pilnai įkrautą palikti saulėkaitoje vasarą stovėjimo aikštelėje. Geriausia: vidutiniu įkrovos lygiu vėsiame garaže. Per kelis mėnesius tarp šių dviejų atvejų susidaro išmatuojamas likusios talpos skirtumas — o perparduodant tai nėra anekdotas, o skaičius baterijos ataskaitoje.

Beveik kiekvienas elektromobilis turi dvi baterijas. Didžioji varo automobilį; mažoji — 12 V akumuliatorius — maitina valdymo blokus, užraktą, apšvietimą ir — tai lemiamas dalykas — kontaktorius, kurie iš viso prijungia aukštos įtampos tinklą. Be mažosios baterijos automobilis lieka negyvas, net jei didžioji pilna. Tai dažniausias gedimas po ilgesnio stovėjimo, ir jis kaskart nustebina.

Įprastai važiuojant automobilis reguliariai pakrauna mažąją bateriją iš didžiosios. Tam jis turi pabusti, o ar ir kaip dažnai tai daro, priklauso nuo automobilio. Kai kurie modeliai tai daro patikimai kelis mėnesius; kiti po kurio laiko pereina į gilaus miego režimą arba nustoja pakrauti, kai didžiosios baterijos įkrovos lygis nukrenta žemiau tam tikros ribos. Kokia taisyklė galioja, parašyta automobilio naudojimo instrukcijoje.

Praktiškai tai reiškia: mažoji baterija yra detalė, kuri nulemia stovėjimo baigtį, ir kartu pigiausia automobilyje. Švino akumuliatorių kroviklis, prijungtas prie tam skirtų jungčių, yra paprasčiausia apsauga nuo grįžimo prie automobilio, kurio net negalima atrakinti.

Šiuolaikinis automobilis niekada nemiega visiškai. Jis klauso rakto, palaiko mobiliojo ryšio jungtį programėlei, tikrina signalizaciją ir kartais pats pasibudina, kad išmatuotų būsenas. Kiekviena iš šių funkcijų sunaudoja nedaug; kartu ir per savaites — sunaudoja daug.

Prisideda savaiminis elementų išsikrovimas, o ličio jonų elementuose jis mažas — gerokai mažesnis už tai, ką sunaudoja automobilio elektronika. Kas po trijų savaičių randa pastebimai žemesnį įkrovos lygį, neturi baterijos problemos, o turi automobilį, kuris visą laiką budėjo pakankamai, kad liktų pasiekiamas.

Todėl dauguma automobilių turi transportavimo arba gilaus miego režimą, kuris išjungia būtent šias funkcijas. Jis skirtas buvimui autoservise ir gabenimui laivu, bet tinka ir jūsų pačių išvykai. Kaina — programėlė automobilio nebepasiekia, ir būtent tai yra tikslas.

Nei pilna, nei tuščia. Pilna reiškia aukštą elementų įtampą ir todėl pagreitintą kalendorinį senėjimą. Tuščia reiškia, kad automobilis savaites toliau sunaudoja energiją ir kažkada patenka į sritį, kai nebemaitina mažosios baterijos — arba, blogiausiu atveju, giliai iškrauna elementus. Vidutinis įkrovos lygis apsaugo nuo abiejų dalykų ir kartu palieka atsargą energijai, sunaudojamai stovint.

Jei gamintojas nurodo langą ilgesniam stovėjimui, galioja jo langas, o ne bendroji taisyklė. Tai parašyta naudojimo instrukcijoje, ir tai vienas iš nedaugelio punktų, kuriame instrukcija tikrai priklauso nuo automobilio — skirtingos elementų cheminės sudėties elgiasi skirtingai, ir tai, kas tinka vienai, kitai nėra optimalu.

Palikti prijungtą prie kabelio — patikimiausias sprendimas, jei įvykdytos dvi sąlygos: yra reguliuojama įkrovos riba, o įrenginį leidžiama eksploatuoti be priežiūros. Tvarkinga įkrovimo įranga tai leidžia; avarinis įkrovimo kabelis buitiniame lizde savaitėms tam nėra skirtas. Prie kabelio automobilis taip pat gali valdyti savo temperatūrą neišsekindamas baterijos.

Senėjimo požiūriu šaltis yra baterijos draugas: šalutinės reakcijos elektrolite vyksta lėčiau, ir automobilis, žiemą praleidęs šaltame garaže, kalendoriškai sensta mažiau nei šiltame klimate stovintis. Eksploatacijos požiūriu šaltis yra priešas — bet tik kol baterija vėl pasiekia darbinį langą.

Iš to išplaukia, kas galioja po šalto stovėjimo: pirmuosius kilometrus važiuokite mažos galios režimu, nesitikėkite stiprios rekuperacijos ir nevažiuokite iškart prie greitojo įkrovimo stotelės. Baterijos valdymo sistema pati save saugo ir riboja galią; tai ne gedimas, o būtent ta apsauginė funkcija, kuri neleidžia krauti esant žemiausiai temperatūrai.

Karštis yra rimtesnis atvejis, nes jo poveikis išlieka. Automobilis, kelias vasaras pilnai įkrautas stovintis lauke, tai parodys likusioje talpoje. Kur šešėlio nėra, jau žemesnis įkrovos lygis gerokai padeda — abu veiksniai veikia kartu, o paveikti galima tik vieną iš jų.

Baterija nėra vienintelė detalė, kuri pajunta ilgą stovėjimą. Padangos praranda slėgį, o ties atrama atsiranda stovėjimo plokščios vietos, kurios sunkiam automobiliui išsivažinėja lėčiau nei lengvam. Stabdžių diskai rūdija, o elektromobilyje jie šį procesą pradeda nuo aukštesnio pradinio lygio, nes trinties stabdys ir taip naudojamas mažai.

Prisideda smulkmenos, vienodos visur: drėgmė salone, prilipusios tarpinės, žiedadulkių filtras, kuris drėgname automobilyje pradeda kvepėti, ir elektrinis stovėjimo stabdys, kuris mėnesius užtrauktas drėgnoje aplinkoje gali prikibti. Pastarasis yra vieta, kurioje stovėjimas virsta autoserviso sąskaita.

Todėl pirmasis važiavimas po to yra atskira užduotis. Patikrinkite padangų slėgį prieš važiuodami. Laisvame ruože vieną kartą stipriai stabdykite, kad nuo diskų nusitrintų rūdys. Ir kuriam laikui ignoruokite veikimo nuotolio rodmenį — jis skaičiuojamas pagal paskutinių kilometrų sąnaudas, o jų kelias savaites nebuvo.

Pastangų reikia nedaug, o eilė paprasta. Tai, kas čia parašyta, tinka trims savaitėms taip pat, kaip šešiems mėnesiams — su trukme tampa svarbesnis tik klausimas, ar kas nors gali tarpais pažiūrėti.

Maža rida pagal amžių automobiliui su vidaus degimo varikliu yra geras ženklas, o elektromobiliui — atviras klausimas. Kalendorinis senėjimas vyksta nepriklausomai nuo ridos, o automobilis, trejus metus stovėjęs pilnai įkrautas saulėkaitoje, galbūt turi mažiau likusios talpos nei toks, kuris tiek pat laiko buvo važinėjamas.

Todėl klausimas pardavėjui yra ne tik kiek buvo važiuota, bet ir kaip bei kur automobilis stovėjo. Garaže ar gatvėje, koks klimatas, prie kabelio ar ne, su kokia įkrovos riba. Atsakymo įrodyti neįmanoma, bet jį galima palyginti su baterijos ataskaita — ir jei viskas sutampa, tai geras ženklas visai pateiktai informacijai.

Ypatingas atvejis — įvežtas automobilis. Tarp ankstesnio savininko ir naujojo savininko gali būti mėnesiai, kuriuos automobilis praleido surinkimo aikštelėje, uoste ar laive — klimate, kurio niekas nesirinko, ir su įkrovos lygiu, kurio niekas nekontroliavo. Tai ne atmetimo priežastis, bet priežastis pamatyti baterijos ataskaitą prieš pirkimą, o ne po jo.