Ilgos kelionės per kelias šalis planavimas

Veikimo nuotolis — tai teiginys apie automobilį. Įkrovos lygis, kuriuo atvykstama į kitą įkrovimo vietą, — teiginys apie etapą, ir tik jį galima suplanuoti. Kas kiekvieną etapą suplanuoja taip, kad atvyktų su iš anksto nustatyta likutine įkrova, turi tokį patį saugumą kiekviename kelionės taške, nepriklausomai nuo oro, greičio ir eismo.

Šis likutis nėra skaičius, kurį čia galima parašyti, o taisyklė: jo turi pakakti pasiekti artimiausią atsarginį tašką, jei planuotas nebeveikia. Iš to skaičius išplaukia pats, ir Švedijoje jis kitoks nei Rūro regione, nes atstumas tarp atsarginių taškų kitoks.

Antras dydis — įkrovos lygis išvykstant iš stotelės. Iš įkrovimo kreivės išplaukia, kad viršutiniai procentai įkraunami lėčiausiai; iš atsargos taisyklės — kiek jos reikia. Etapas yra atstumas tarp abiejų — ir jis trumpesnis, nei leidžia manyti veikimo nuotolio duomenys, nes nenaudojama nei pati viršutinė, nei pati apatinė baterijos dalis.

Įkrovimo infrastruktūra seka eismą, o eismas seka kelias ašis. Prie didžiųjų Europos tolimojo susisiekimo kelių įkrovimo parkai tankūs; už dvidešimties kilometrų nuo jų jau reta, o slėnyje ar pusiasalyje artimiausia alternatyva gali būti labai toli. Todėl klausimas niekada nėra, kaip gerai išplėtota šalis, o — kaip geras koridorius, kuriuo važiuojate.

Aplinkkelis iki įkrovimo vietos visada kainuoja dvigubai: ten ir atgal, plius laikas abiem. Dešimt kilometrų nuokrypio — tai dvidešimt kilometrų energijos ir ketvirtis valandos, kurią stotelėje reikėtų atgauti. Todėl vietos tiesiai prie trasos beveik visada yra geresnis pasirinkimas, net jei kita žemėlapyje atrodo galingesnė.

Ir koridorius baigiasi ne ties siena, o ten, kur baigiasi tolimojo susisiekimo kelias. Kelionė, kuri iš greitkelio pereina į vietinį kelią, kartu pakeičia įkrovimo profilį — dažniausiai pereinant į regioną, o ne į šalį.

Vienas įkrovimo taškas nėra planas, o viltis. Jis gali būti užimtas, sugedęs arba apsuptas kelio darbų, ir nė viena iš šių galimybių iš anksto neįspėja. Todėl vieta su keliais taškais verta aplinkkelio, kurio nevertas vienas galingesnis taškas.

Užimtumas turi dėsningumų, ir jie nuspėjami: atostogų pradžia, sekmadienio vakaras, švenčių savaitgalio pabaiga, prastas oras, kuris visus vienu metu išveda į kelią. Kas važiuoja tokiu langu, planuoja didesnę atsargą ir ankstesnes stoteles — ne todėl, kad automobilis gali mažiau, o todėl, kad eilė tampa etapo dalimi.

Praktinis elgesys su tuo nedramatiškas: kiekvienam etapui plane yra vienas taškas, o galvoje — antras, ir antrasis yra arčiau už pirmąjį. Jei pirmasis neveikia, važiuojate į antrąjį ir vis tiek turite atsargą, su kuria būtumėte važiavę į pirmąjį.

Ruože, kuriame leidžiama važiuoti labai greitai, vairuotojas susiduria su tikru svarstymu. Didesnis greitis sutrumpina važiavimo laiką ir pailgina įkrovimo laiką, nes sąnaudos auga greičio trečiuoju laipsniu. Ar galiausiai laiko laimima, priklauso nuo to, kaip greitai automobilis vėl priima papildomą energiją.

Svarstymas išeina kitoks automobiliui su plokščia, aukšta įkrovimo kreive nei tam, kurio galia anksti krenta. Pirmuoju atveju greitas važiavimas kainuoja nedaug, nes energija greitai sugrįžta; antruoju kiekvieną papildomą kilovatvalandę apmokate neproporcingai dideliu stovėjimo laiku. Tai tikroji priežastis, kodėl du vienodo veikimo nuotolio automobiliai tuo pačiu maršrutu užtrunka skirtingai.

Šalyse, kuriose didžiausias greitis visur ribojamas, klausimo apskritai nekyla — ten greitis yra duotas, o planavimas paprastesnis. Kokia riba galioja ir kur ji skiriasi, skelbia šalies kelių eismo institucija; ji keičiasi ir yra vienintelė šio skaičiavimo dalis, kurią reikia susirasti, o ne apskaičiuoti.

Alpėse automobilis keliose vietose užvažiuojamas ant traukinio ir pervežamas per kalną; per vandenį tą patį daro keltas. Abiem atvejais automobilio kontrolė laikinai perduodama kitam, ir abiem atvejais galioja operatoriaus, o ne kelio taisyklės.

Automobiliams su aukštos įtampos baterija operatoriai kartais turi savo reikalavimus: dėl pastatymo vietos laive, įkrovos lygio, ar žmonės gali likti automobilyje, ir kaip pranešti apie incidentą. Perkėlimo metu niekur neįkraunama. Šie reikalavimai skiriasi pagal operatorių, keičiasi ir yra nurodyti vežimo sąlygose — skaitykite jas užsakydami, o ne prie rampos.

Planavimui tai reiškia tris dalykus. Pakrovimas yra laikas, per kurį nei važiuojama, nei įkraunama — jis pailgina etapą, niekaip jo nesutrumpindamas. Eilė prieš jį dažnai stovi lauke ir žiemą kainuoja šildymą. O įkrovimo taškas kitoje pusėje turėtų būti plane, nes tunelio ar uosto atvykimo pusė retai kada yra vieta, kurioje norisi improvizuoti.

Techniškai beveik nieko: jungtis ta pati, įtampa ta pati, automobiliai tie patys. Keičiasi sutarčių padėtis — kokius tinklus aprėpia jūsų įkrovimo paslaugų teikėjas — ir taškų tankis. Abu dalykus galima išsiaiškinti prieš išvykstant, o vėliau belieka juos kęsti.

Praktiškai keičiasi trys smulkmenos, kurios kartu yra didesnės, nei skamba. Įrenginio ekrano kalba, nes ne kiekvienas įrenginys persijungia. Operatoriaus telefono numeris, kuriuo užsienyje, galimas dalykas, negalėsite paskambinti nemokamai. Ir paskutinė stotelė prieš sieną, kuri nuolat būna pilnesnė už pirmąją už jos, nes daugelis mieliau kraunasi pažįstamame tinkle.

Iš to išplaukia nedramatiška rekomendacija: įkraukite tiek, kad etapo užtektų per sieną, o ne tik iki sienos. Pirmoji vieta naujoje šalyje beveik visada ramesnė, o įkrovimas ten yra išbandymas, ar pasiruošimas tiko — su didele likutine įkrova, o ne su beveik tuščia.

Planas, kuris pavasarį gimė tuščiu važiavimu į darbą, atostogų kelionei negalioja. Keturi žmonės, bagažas ir stogo dėžė keičia masę ir priekinį plotą, o priekinis plotas kelionės greičiu veikia stipriau nei svoris. Kas naudoja tas pačias sąnaudas kaip įprastai, planuoja per ilgus etapus — ir tai pajunta antrajame.

Tvarkingas būdas — sąmoningai suplanuoti trumpą pirmą etapą ir nuskaityti tikrąsias sąnaudas, prieš planuojant likusią dienos dalį. Viena valanda važiavimo su pilnu kroviniu pasako daugiau apie kelionę nei bet koks išankstinis skaičiavimas — ir tai nieko nekainuoja, nes vis tiek važiuojama.

Su priekaba tai jau ne korekcija, o kita kelionė: kitas etapo ilgis, kitoks vietų pasirinkimas, kitos stotelės. Tam galioja atskiras taisyklių rinkinys, kuris čia netelpa.

Geras kelionės planas susideda ne iš laikų, o iš sprendimo taškų. Kiekvienoje stotelėje iš naujo sprendžiama, kaip toli bus kitas etapas — pagal paskutinės valandos sąnaudas, o ne pavasarines, pagal dabartinį orą, o ne vakarykštį.

Tai tikrasis skirtumas nuo kelionės automobiliu su vidaus degimo varikliu, ir jis mažesnis, nei atrodo iš šalies. Ne veikimo nuotolis trumpesnis, o grįžtamasis ryšys tiesioginis — sprendimo pasekmes matote dar tame pačiame etape.