Pirmoji savaitė su nupirktu automobiliu

Šią savaitę du dalykai kainuoja pigiau nei bet kada vėliau. Pirmas — defektas: kuo trumpiau automobilis yra pas jus, tuo lengviau įrodyti, kad jis buvo jau anksčiau, ir tuo mažiau ginčų, kas jį sukėlė. Antras — dylanti detalė: stabdžiai, kuriuos aptinkate dar nenuvažiavę ant jų dviejų tūkstančių kilometrų, yra tiesiog stabdžiai, o ne stabdžių gedimas.

Yra ir trečias dalykas, nesusijęs su pinigais. Jūs perėmėte ne tik automobilį, bet ir svetimo žmogaus priežiūros sprendimus — kokią alyvą jis naudojo, kurį darbą atidėjo, prie kokio garso pripratino nekreipti dėmesio. Tie sprendimai tebeveikia, ir niekur jie nesurašyti vienoje vietoje.

Todėl savaitė turi keturias užduotis: sutvarkyti formalumus, išsiaiškinti, kas iš viso priklauso automobiliui, išmatuoti atskaitos tašką ir perskaityti dokumentus. Visa tai kartu užtrunka vieną vakarą ir vieną šeštadienio rytą.

Tvarka skiriasi nuo šalies iki šalies, o šalies viduje dažnai — nuo kantono iki kantono ar nuo registracijos įstaigos iki registracijos įstaigos: kas išregistruoja, kas registruoja, kokia tvarka, su kokiais dokumentais ir kokiu draudimo įrodymu. Lemia visada ta institucija, kuri automobilį įregistruoja, — o ne tai, ką papasakojo pardavėjas, ir ne tai, kas galiojo, kai pirkote ankstesnį automobilį.

Brangiai gali kainuoti draudimo spraga. Tarp akimirkos, kai automobilis tampa jūsų, ir akimirkos, kai jam galioja privalomasis civilinės atsakomybės draudimas, negali būti nė sekundės, kai jis juda viešuoju keliu. Dar prieš perdavimą išsiaiškinkite, kokiu būdu draudimas sudaromas, ir paprašykite patvirtinti, nuo kada jis galioja.

Po to viskas turi gulėti vienoje vietoje: pirkimo–pardavimo sutartis, registracijos dokumentai, draudimo polisas, serviso knygelė, sąskaitos, apžiūrų ataskaitos. Vienas segtuvas, fizinis arba nuotraukos telefono aplanke. Tai užima dvidešimt minučių, o parduodant atsiperka grynaisiais — dokumentai, kurie susitikimo metu guli ant stalo, paveikia kainą; tie, kuriuos žadama pateikti vėliau, — ne.

Naudotas automobilis retai perduodamas pilnos komplektacijos. To, ko trūksta, nepastebima, kol nieko nenutinka, ir tai brangiai kainuoja kaip tik tada, kai kas nors nutinka. Vieną kartą visiškai ištuštinkite automobilį — bagažinės dugną, šonines nišas, įrankių dėžę, pirštinių dėžutę, nišas po grindimis — ir viską sudėkite ant stalo.

Atsarginį raktelį tikrinate ne žiūrėdami į jį, o juo atrakindami, užrakindami ir užvesdami variklį. Nuotolinio valdymo raktelio atveju prie to priklauso ir baterija, ir mechaninis atsarginis raktas korpuse. Raktelis, kuris tik atrodo kaip raktelis, kitą kartą jį praradus reiškia vizitą į servisą ir programavimą.

Atskaitos taškas nėra patikra, o akimirkos nuotrauka, su kuria vėliau lyginsite. Ją sudaro skaičiai, kuriuos išmatuojate patys, ir data. Be jos po pusės metų nežinosite, ar alyvos lygis nukrito, ar jis visada ten buvo.

Padangų slėgis matuojamas šaltoms padangoms, t. y. prieš automobiliui pavažiavus, ir lyginamas su reikšme, nurodyta ant paties automobilio — lipduke vairuotojo durelėse, degalų bako dangtelyje ar pirštinių dėžutėje. Ten dažniausiai nurodyta ir antra, aukštesnė reikšmė pilnam apkrovimui. Ši reikšmė — paties automobilio duomuo, o ne vadovo; kiekvienas modelis turi savo.

Protektoriaus gylį kiekvienoje padangoje matuojate keliose vietose per visą plotį, būtinai ir prie vidinio krašto. Būtent ten padanga pirmiausia dyla, jei ratų suvedimas neteisingas, ir būtent ten to nesimato, jei žiūrite tik iš išorės. Užsirašykite keturias reikšmes, o ne vieną.

Pirmąją savaitę suplanuokite važiavimą, pakankamai ilgą, kad įšiltų viskas — variklis, pavarų dėžė, diferencialas, išmetimo sistema. Apsisukimas iki parduotuvės to nepasiekia. Važiuokite be radijo, su atidarytu langu ir mažu greičiu, o kiekvieną garsą traktuokite kaip informaciją, o ne kaip erzinantį dalyką.

Tiesiame kelyje trumpam nuimkite rankas nuo vairo ir pažiūrėkite, kur automobilis traukia — kelias turi skersinį nuolydį, todėl nežymus traukimas į dešinę dar nėra radinys. Ryškus traukimas — yra. Vibracija, atsirandanti tam tikru greičiu ir virš jo vėl išnykstanti, yra ratų disbalansas; vibracija, kuri didėja augant greičiui, — ne.

Tuščiame kelyje vieną kartą stipriai stabdykite iš didesnio greičio, stebėdami galinio vaizdo veidrodį. Tikrinate tris dalykus: ar automobilis išlieka tiesiai, ar pedalas pulsuoja ir ar kelias iki spaudimo taško keičiasi, kai stabdote du kartus iš eilės. Po to — rankinis stabdys ant įkalnės, kaip papildoma apsauga įjungus pavarą.

Vieną vakarą skirkite serviso knygelei ir sąskaitoms ir iš jų sudarykite du sąrašus. Pirmasis: kas, kada ir esant kokiai ridai buvo padaryta. Antrasis, ir jis svarbesnis: ko dokumentuose nėra niekada.

Dažniausiai istorijoje trūksta darbų, kurių terminas nustatomas pagal laiką, o ne pagal kilometrus, ir kurių niekas nepastebi, kol jie neatliekami: stabdžių skysčio, aušinimo skysčio, pavarų dėžės alyvos automatinėse dėžėse, lamelinės sankabos alyvos pilnos pavaros transmisijoje, diferencialo alyvos, salono filtro. Nė vienas jų apie save nepraneša, kol pats nepasireiškia.

Iš abiejų sąrašų gimsta dvylikos mėnesių planas: kas tikrai jau laukia eilėje, kas greičiausiai laukia ir ką verta patikrinti per kitą apsilankymą autoservise, nes dokumentai tyli. Šis planas yra skirtumas tarp remonto, kuris nustebina, ir darbo, kuriam turite laiko palyginti du pasiūlymus.

Dažniausia ir brangiausia klaida — eiliškumas: pataisyti, apmokėti sąskaitą ir tik tada kreiptis į pardavėją. Taip pasielgęs žmogus pašalina įrodymą, kol jo dar niekas nematė, ir paskui derasi dėl teiginio.

Tinka kita tvarka. Dokumentuoti — nuotraukos, data, rida, simptomo aprašymas savais žodžiais, o ne nuosprendis dėl priežasties. Tada raštu pranešti pardavėjui, dalykiškai, paprašant atsakyti iki nurodytos datos. Ir tik tada gauti diagnozę, taip pat raštu, kol niekas nieko neišmontavo.

Kokias teises turite, priklauso nuo to, ar pardavimas buvo privatus, ar komercinis, kurioje šalyje sudaryta sutartis ir ką sakoma pačioje sutartyje. Tai ne šalutinė pastaba, o visas klausimas — į jį atsako atitinkama teisės sistema, o ne pardavėjas ir ne vadovas. Pirmojo žingsnio dokumentacija praverčia kiekvienu iš šių atvejų.

Po pirmosios savaitės automobiliui reikia nedaug, bet reguliariai. Kartą per mėnesį — padangų slėgis šaltam automobiliui ir žvilgsnis aplink, kartą per ketvirtį — alyvos lygis, kartą per metus — sąžiningas stabdžių įvertinimas. Tai ne priežiūra, o apskaita: fiksuojate, kaip skaičiai pasikeitė, palyginti su atskaitos tašku.

Kiekviena sąskaita keliauja į tą patį segtuvą, iškart, o ne metų gale. Kas parduoda, galiausiai parduoda ir šį segtuvą — o pirkėjas sąskaitų krūvai tiki labiau nei bet kuriam skelbimo sakiniui. Krūva neatsiranda atgaline data.