Atsakomybės už trūkumus atsisakymas: sakinys, kuris veikia

Jei nesusitarta kitaip, ir privatus pardavėjas atsako už tai, kad perdavimo metu daiktas neturi trūkumų. Tai įstatyme numatytas įprastas atvejis, o ne prekybos ypatumas: Šveicarijoje atsakomybė už trūkumus reglamentuota Prievolių teisės kodekse (Obligationenrecht), Vokietijoje – Civiliniame kodekse (Bürgerliches Gesetzbuch), ir abiem atvejais ji galioja, kol šalys nesusitaria kitaip.

Būtent toks susitarimas ir yra atsakomybės atsisakymas. Jis paslėpto trūkumo riziką perkelia nuo pardavėjo pirkėjui: rūdžių židinio po sandarikliu, jau pavargusios pavarų dėžės, cilindrų galvutės tarpinės, kurios niekas nematė. Dvylikos metų automobilio už kelis tūkstančius eurų privačiai kitaip parduoti tiesiog neįmanoma, nes niekas negali laiduoti už būklę, kurios pats nežino.

Tačiau dviejų dalykų jis nepanaikina, ir būtent dėl jų pardavėjai, nepaisant šios sąlygos, pralaimi teisme: savybių, kurias aiškiai patikinote, ir trūkumų, kuriuos žinojote ir nutylėjote. Likusi šio straipsnio dalis skirta šioms dviem spragoms, nes pats sakinys parašomas greitai.

Tinkama formuluotė trumpa ir nepalieka erdvės interpretacijoms: „Automobilis parduodamas netaikant jokios atsakomybės už daikto trūkumus. Pirkėjas automobilį apžiūrėjo ir atliko bandomąjį važiavimą.“ Daugiau nereikia, ir daugiau nepadeda. Ilgi sąlygų rinkiniai iš interneto dažnai kilę iš verslo teisės ir privačiam pardavimui netinka.

Svarbiau už žodžių parinkimą yra tai, kur sakinys įrašytas ir kaip jis atsiranda. Jo vieta – pasirašytoje sutartyje, o ne skelbime ir ne žinutėje. Ir būtent sutartyje, kurią abi šalys perskaitė prieš pasirašydamos, – sakinys, kurį įrašote po perdavimo, atgaline data neveikia.

Abi teisės sistemos nubrėžia tą pačią ribą, nors ir formuluoja ją skirtingai. Šveicarijos Prievolių teisės kodeksas atleidimą nuo atsakomybės laiko negaliojančiu, jei pardavėjas apgaulingai nutylėjo trūkumus nuo pirkėjo. Vokietijos Civilinis kodeksas nustato, kad pardavėjas negali remtis atsakomybės atsisakymu, jei apgaulingai nutylėjo trūkumą. Rezultatas abiejose šalyse tas pats: sakinys apima tai, kas nežinoma, o ne tai, kas nutylėta.

Apgaulei nereikia sąmokslo. Pakanka, kad žinojote apie esminį trūkumą arba laikėte jį galimu, žinojote, kad pirkėjui jis svarbus, ir vis tiek nieko nesakėte. Prieš trejus metus per avariją patirta žala, paskirstymo grandinės barškėjimas užvedant šaltą variklį, kondicionierius, kuris nuo pavasario pučia tik drungną orą, variklio alyvos sąnaudos, dėl kurių kas du tūkstančius kilometrų papildote alyvą, – iš tokių atvejų vėliau kyla bylos.

Kita medalio pusė iš esmės yra gera žinia: dėl to, ką pasakote, jums nebegalima nieko prikišti. Pardavėjas, sutartyje nurodęs avarijos padarytą žalą, neparduoda prasčiau – jis parduoda vieną kartą, užuot derėjęsis du kartus, ir po to gyvena ramiai.

„Automobilis turi įvairių trūkumų“ nieko neduoda. Bendras sakinys neaprašo jokio konkretaus trūkumo, o dėl to, ko pirkėjas negalėjo pastebėti, jis ir nesprendė. Naudingas yra sąrašas, kuriame kiekvienas punktas įvardytas taip, kad trečiasis asmuo galėtų jį rasti.

Kaip išsamiai rašyti, priklauso ne nuo automobilio vertės, o nuo to, kiek punktas pirkėjui būtų netikėtas. Rūdys ant penkiolikos metų universalo nieko nenustebins; pakeistas šoninis slenkstis tame pačiame automobilyje – jau taip.

Atsisakymas apima tai, ko automobilis nesugeba. Jis neapima to, ką teigėte apie automobilio galimybes. Jei skelbime parašyta „nepatekęs į avariją“, „pildyta serviso knygelė“, „kitų savininkų, išskyrus mane, nebuvo“, tai yra teiginys apie daikto savybes – ir jei jis klaidingas, joks atsisakymas nepadeda, nes jis taikomas tik atsakomybei už trūkumus, o ne atsakomybei už patį patikinimą.

Daugiausia bėdų sukeliantys žodžiai skamba nekaltai: nepatekęs į avariją, ką tik atlikta techninė apžiūra (Vokietijoje TÜV, Šveicarijoje MFK), pildyta serviso knygelė, nerūkančiojo automobilis, pirmasis savininkas. Kiekvieną iš jų galima patikrinti, ir kiekvienas galiausiai yra teiginys apie faktą, kurį ginčo atveju turite įrodyti.

Yra dvi priemonės: pirma, teigti tik tai, ką galite įrodyti, ir antra, kartu nurodyti, kiek žinote. „Kiek man žinoma, į avariją nepatekęs – automobilį nusipirkau 2019 m., kai rida buvo 60 000 km“ yra sąžiningas ir teisiškai visiškai kitoks teiginys nei „nepatekęs į avariją“.

Pats atsisakymas abiejose šalyse veikia pagal tą patį modelį, o vėlesni terminai ir pareigos – ne. Šveicarijos teisė numato pirkėjo pareigą patikrinti daiktą ir pranešti apie trūkumus: pirkėjas po perdavimo turi patikrinti automobilį ir nedelsdamas pranešti apie trūkumą, kitaip laikoma, kad daiktas priimtas. Vokietijos teisė privataus pirkimo atveju tokio griežto reikalavimo nedelsiant pranešti nenumato.

Kita vertus, Vokietijoje riba tarp privataus ir verslo pardavėjo nubrėžta griežčiau. Kas nuolat perka ir perparduoda automobilius, ilgainiui laikomas verslininku, ir tada taikomos vartojimo pirkimo–pardavimo taisyklės (Verbrauchsgüterkauf) – atsakomybės atsisakymas privataus asmens atžvilgiu tokiu atveju negalimas. Kur tiksliai eina ši riba, kiekvienu atveju sprendžia teismai; pusė tuzino pardavimų per metus pagal teismų praktiką bet kuriuo atveju jau nebėra savaime privatūs.

Įstatyminiai terminai, per kuriuos pirkėjas apskritai dar gali pareikšti reikalavimų, abiejose šalyse yra maždaug nuo vienų iki dvejų metų nuo perdavimo ir nurodyti atitinkamai Prievolių teisės kodekse ir Civiliniame kodekse. Konkretų skaičių prasmingiau pasitikrinti ten, nei pasikliauti vadove nurodytais duomenimis, – taip pat ir šiame.

Pirmoji reakcija dažniausiai būna klaidinga. Nei šiurkštus „parašyta sutartyje“, nei nuolaidus „sumokėsiu pusę“ nepadeda, kol nežinote, apie ką kalbama. Paprašykite trūkumą aprašyti raštu, nurodant datą, ridą ir, jei įmanoma, autoserviso diagnozę. Tada galima įvertinti, ar šis klausimas apskritai susijęs su laikotarpiu, už kurį atsakote jūs.

Baigtį beveik visada lemia trys klausimai: ar trūkumas buvo jau perdavimo metu, ar atsirado vėliau? Ar apie jį žinojote? Ar patikinote priešingai? Jei visi trys atsakymai jums palankūs, atsisakymas veikia. Jei bent vienas nepalankus, susitarti dažniausiai pigiau nei bylinėtis.

Tai, kas jums padės, arba pasirūpinote perdavimo dieną, arba neturite visai: sutartis su trūkumų sąrašu, būklės nuotraukos, perdavimo aktas su laiku ir rida. Kas tai turi, kalbasi trumpai. Kas neturi – ilgai.

Jis nepakeičia išregistravimo ir pranešimo draudikui. Kol automobilis įregistruotas jūsų vardu, naujojo vairuotojo baudos, rinkliavos ir draudimo įmokos tenka jums – net geriausia pirkimo–pardavimo sutartis to nepakeičia. Jis taip pat nepakeičia pirkėjo patikrinimo ir saugaus atsiskaitymo; kas pinigų taip ir negavo, ginčijasi ne dėl trūkumų, o dėl visai kito dalyko.

Ir jis nepakeičia dokumentų. Serviso knygelė, techninės apžiūros ataskaita ir paskutinių didesnių darbų sąskaitos yra ne tik argumentai dėl kainos, bet ir įrodymas, ką žinojote ir ko nežinojote. Pardavėjas, pateikiantis viską, ką turi, vėliau yra geroje padėtyje, net jei kas nors sugenda.

Carvexia nėra nė vieno iš šių pardavimų šalis. Prekyvietė suteikia vietą skelbimui ir galimybę susisiekti; sutartį, mokėjimą ir perdavimą pirkėjas ir pardavėjas tvarko tarpusavyje. Būtent todėl sakinys sutartyje turi būti toks tikslus – tarp šalių nėra jokios instancijos, kuri ginčo atveju jį aiškintų.