Kaip tinkamai patikrinti naudoto automobilio kondicionierių

Sistema veikia su šaltnešiu, kuris cirkuliuoja uždara grandine. Kompresorius jį suslegia, kondensatoriuje prieš radiatorių jis atiduoda šilumą lauko orui ir virsta skysčiu, išsiplėtimo elementas sumažina jo slėgį, o garintuve už prietaisų skydelio jis vėl išgaruoja ir taip atima šilumą iš salono oro. Džiovintuvas sugeria drėgmę, kuri kitaip sistemoje užšaltų arba sudarytų rūgštį.

Lemiamas dalykas naudotam automobiliui: šaltnešyje ištirpusi kompresoriaus alyva cirkuliuoja kartu su juo. Jei sistema tuščia, nes nesandari, arba metų metus neįjungiama, kompresorius negauna tepimo, o jo veleno sandariklis išdžiūsta. Todėl sistema, kuri „tik“ tuščia, retai būna tik tuščia.

Tai, kad sistema per metus netenka šiek tiek šaltnešio, yra normalu — žarnos nėra visiškai nepralaidžios difuzijai. Todėl papildymas po daugelio metų nėra įtarimo priežastis. Du papildymai per dvejus metus — jau yra.

Naudojami du šaltnešiai: senesnis R134a ir naujesnis R1234yf, kuris atsirado naujesniuose tipo patvirtinimuose pereinant prie medžiagų su mažesniu šiltnamio efekto potencialu. Jie nėra tarpusavyje keičiami, jiems reikia skirtingos serviso įrangos ir skirtingų jungčių — ir jų kainos labai skiriasi.

Koks šaltnešis yra automobilyje, spėlioti nereikia. Variklio skyriuje priklijuota lentelė su šaltnešio pavadinimu ir kiekiu. Būtent šiuos duomenis verta nufotografuoti prieš apžiūrą, jei norite įvertinti, kiek kainuos užpildymas, — ne pagaminimo metus, nes ne visi gamintojai perėjo prie naujojo šaltnešio vienu metu.

Praktiškai tai reiškia: dviejų kitais atžvilgiais vienodų automobilių tas pats remontas gali kainuoti pastebimai skirtingai vien dėl šaltnešio. Tai verta įtraukti į skaičiavimą prieš pradedant derėtis.

Ranka prie oro angos netinka patikrai, nes pojūtis priklauso nuo lauko temperatūros, oro drėgmės ir jūsų pačių rankos temperatūros. Paprastas termometras vidurinėje angoje — tinka. Eiga visada ta pati ir trunka dešimt minučių.

Senesnėse sistemose kompresoriaus priekyje yra elektromagnetinė mova. Įjungus girdėti spragtelėjimas, o tuščiosios eigos sūkiai trumpam krenta. Šis garsas — naudingas ženklas: jis rodo, kad valdymo sistema apskritai leidžia sistemai veikti, o ji to neleidžia, jei slėgis sistemoje per mažas.

Naujesniuose automobiliuose dažnai naudojami išoriškai reguliuojami kompresoriai be movos: jie sukasi nuolat ir savo našumą reguliuoja vožtuvu. Ten spragtelėjimo nėra, ir jo nebuvimas nėra gedimo požymis. Kas to nežino, ieško ne ten.

Abiem atvejais svarbūs garsai, kurių neturėtų būti: šlifavimas ar dundėjimas, atsirandantis įjungus, arba diržo cypimas įsijungiant kompresoriui — pastarąjį gali sukelti diržas, bet gali ir sunkiai besisukantis kompresorius.

Ant garintuvo kondensuojasi oro drėgmė. Vanduo išteka per išleidimo žarnelę po automobiliu. Todėl skaidraus vandens balutė po važiavimo su įjungtu kondicionieriumi yra geras ženklas: išleidimo kelias laisvas.

Jei balutės nėra, o salone tvyro pelėsių kvapas, išleidimas tikriausiai užsikimšęs — lapais, purvu arba dėl užlenktos žarnelės. Tada vanduo susiranda kitą kelią, o daugelyje automobilių jis veda į kojų erdvę, dažnai keleivio pusėje ir dažnai būtent ten, kur įrengti valdymo blokai. Todėl drėgni kilimėliai sausu oru nėra tik kosmetinis trūkumas.

Patikrinti užtenka po bandomojo važiavimo pažvelgti po automobiliu ir prieš išlipant pačiupinėti po kilimėliais.

Pelėsių kvapas įjungus dažniausiai sklinda iš garintuvo: jis nuolat drėgnas, ir ant jo plokštelių įsikuria mikroorganizmai. Dezinfekcija padeda, bet problema kartojasi tol, kol garintuvas neišdžiūsta sustojus. Jei paskutines minutes prieš kelionės tikslą kondicionierių išjungsite ir paliksite veikti tik ventiliatorių, kvapo bus mažiau.

Antroji silpno veikimo priežastis banali, bet vis tiek dažnai nepastebima: salono filtras. Jei jis užsikimšęs, oro ateina mažai, o tas, kuris ateina, neatrodo šaltas, nors grandinė veikia nepriekaištingai. Filtras — viena pigiausių automobilio dalių, daugelyje modelių pasiekiama per kelias minutes, — prieš darant bet kokią išvadą apie kondicionierių verta į jį pažvelgti.

Sistemos dalys mažiau skiriasi kaina nei darbu, kurio reikia joms pakeisti. Kondensatorius ir džiovintuvas yra priekyje ir lengvai pasiekiami. Kompresorius brangus, bet prieinamas. Garintuvas yra klimato bloke už prietaisų skydelio, ir daugumoje automobilių jam pakeisti tenka išimti visą prietaisų skydelį.

Todėl, kai sistema nesandari, klausimas yra ne „kiek kainuoja dalis“, o „kur yra nesandarumas“. Nuotėkio paieška su kontrastine medžiaga į tai atsako, ir tai prasmingiausia pirmoji išlaida — ne trečias užpildymas.

Mechaniškai sugedęs kompresorius atneša dar vieną taisyklę: jo nuodilos pasiskirsto po visą grandinę. Todėl tvarkingai atliekant remontą papildomai keičiami džiovintuvas ir išsiplėtimo elementas, o vamzdeliai praplaunami. Sąskaita, kurioje nurodytas tik kompresorius, — priežastis, kodėl ir antrasis kompresorius ilgai neištarnauja.

Elektromobilyje šaldymo grandinė retai atsakinga vien už komfortą. Ji dažnai vėsina ir bateriją, o kur įrengtas šilumos siurblys, ta pati grandinė žiemą veikia atvirkščiai ir šildo saloną, sunaudodama mažiau elektros, nei reikėtų vien varžiniam šildytuvui.

Tada sugedusi sistema kainuoja ne tik komfortą: žiemą — nuvažiuojamą atstumą, o greitai įkraunant galbūt ir įkrovimo galią, nes baterija negali išlaikyti reikiamos temperatūros. Patikra tokia pati kaip aprašyta aukščiau; radinio pasekmės — didesnės.

Užtenka trijų klausimų, ir į visus tris galima atsakyti dokumentais: kada sistema paskutinį kartą buvo užpildyta, ar tada buvo ieškoma nuotėkio ir koks šaltnešis nurodytas lentelėje. Pardavėjas, parodantis sąskaitą, turi tris atsakymus viename lape.

Jei sistema vėsina gerai, o atsakymai tikėtini, tema baigta. Jei ji tik drungna, tai išlaidų punktas su intervalu — nuo papildymo iki išmontuoto prietaisų skydelio, — ir šį intervalą verta išsiaiškinti prieš sutinkant pirkti, o ne po to.