Aušinimo skystis ir perkaitimas: ką rodo matuoklis

Vidaus degimo variklis tik dalį degalų energijos paverčia judėjimu; didelė dalis virsta šiluma, kurią reikia pašalinti. Aušinimo skystis ją sugeria cilindrų galvutėje ir variklio bloke, siurblys jį varo į radiatorių automobilio priekyje, o ten skystis atiduoda šilumą orui. Termostatas lemia, ar skystis tekės per radiatorių, ar liks mažajame rate, kad variklis greitai įšiltų. Per šildytuvo šilumokaitį ta pati grandinė šildo saloną.

Aušinimo skystis — daugiau nei vanduo. Koncentratas, dažniausiai glikolio pagrindu, sumažina užšalimo temperatūrą ir padidina virimo temperatūrą. Priedai saugo aliuminį, ketų, varį ir tarpines nuo korozijos ir nuosėdų bei tepa vandens siurblio sandariklį. Įšilusioje grandinėje susidaro slėgis, todėl virimo temperatūra dar padidėja; dėl to išsiplėtimo bako dangtelis yra vožtuvas, o ne paprastas kamštis.

Elektromobiliai ir hibridai taip pat turi aušinimo grandines — baterijai, galios elektronikai ir varikliui. Jos prižiūrimos pagal gamintojo techninės priežiūros planą. Šiame straipsnyje kalbama tik apie vidaus degimo variklį.

Aušinimo skysčiai skiriasi ne tiek glikoliu, kiek antikoroziniais priedais. Senesnėse rūšyse naudojamos neorganinės medžiagos, pavyzdžiui, silikatai, naujesnėse — organinės rūgštys, yra ir mišrių. Kiekviena rūšis pritaikyta tam tikrų variklių medžiagoms, o gamintojai jas leidžia naudoti pagal savo normą. Kokia tai norma, nurodyta automobilio naudojimo instrukcijoje.

Spalva čia nepadeda. Tai dažiklis, kurį kiekvienas gamintojas pasirenka savo nuožiūra; du vienodos spalvos skysčiai gali būti chemiškai skirtingi, o dviejų skirtingų spalvų — vienodi. Kas papildo pagal spalvą, spėlioja.

Maišyti blogai dėl dviejų priežasčių. Kai kurie priedai nesuderinami ir iškrenta dribsniais arba sudaro gelį, kuris užkemša radiatoriaus vamzdelius ir šildytuvo šilumokaitį. O net jei niekas neiškrenta, apsauginės medžiagos viena kitą praskiedžia, kol nė vienos nebelieka tokio kiekio, kokiam ji skirta. Kritiniu atveju grynas vanduo leis nuvažiuoti iki autoserviso; po to išmatuojama apsauga nuo užšalimo, o į grandinę vėl pilama tinkama rūšis tinkamu santykiu.

Aušinimo skystis taip pat sensta, nes priedai išsenka. Kai kurie gamintojai nurodo keitimą po tam tikro laiko ar ridos, kiti — ne; lemia automobilio techninės priežiūros planas.

Aušinimo grandinė yra uždara. Lygis išsiplėtimo bake svyruoja kartu su temperatūra, bet savaitėmis nemažėja. Jei vis dėlto mažėja, aušinimo skystis kažkur dingsta, ir klausimas tik toks — į išorę ar į vidų.

Į išorę — nekenksmingesnis atvejis, nes jį matyti: lašai po automobiliu, baltos ar spalvotos apnašos ant žarnų, apkabų, radiatoriaus ar vandens siurblio, saldokas kvapas po važiavimo. Nesandarus šildytuvo šilumokaitis pasireiškia viduje — drėgnas kilimas kojų erdvėje, langai, aprasojantys riebia plėvele. Aušinimo skystis nuodingas ir dėl saldaus skonio pavojingas gyvūnams; balas reikia iššluostyti.

Į vidų — rimtesnis atvejis. Nesandari cilindrų galvutės tarpinė arba įtrūkusi galvutė praleidžia aušinimo skystį į degimo kamerą arba į alyvą, o daugelio dyzelinių variklių atveju iš vidaus gali pradėti leisti ir išmetamųjų dujų recirkuliacijos aušintuvas. Požymiai — baltas, saldokai kvepiantis dūmas iš išmetimo vamzdžio net ir įšilus varikliui, burbulai išsiplėtimo bake veikiant varikliui, slėgis grandinėje, nors variklis šaltas, o blogiausiu atveju — šviesiai ruda, kreminė emulsija alyvoje. Tai jau autoserviso diagnozė; autoservisas paprastu testu gali nustatyti išmetamąsias dujas aušinimo skystyje.

Į radiatorių pilami sandarikliai — tai laikina išeitis nedideliam išoriniam nesandarumui, o ne remontas. Jie gali užkimšti tuos pačius smulkius kanalus kaip ir iškritę aušinimo skysčio dribsniai.

Daugelyje variklių vandens siurblį suka paskirstymo diržas, kituose — daugiaruožis diržas arba elektros variklis. Jis dėvisi guolyje ir sandariklyje: siurblys, kuris drėksta ties kontroline anga arba skleidžia garsus, praneša apie artėjančią pabaigą. Kai jį suka paskirstymo diržas, keičiant diržą siurblys paprastai keičiamas kartu, nes darbas tas pats, o nesandarus siurblys sugadina naują diržą.

Termostatas gali sugesti dviem būdais. Jei jis lieka atviras, variklis šyla lėtai arba niekada tinkamai neįšyla: rodyklė lieka apačioje, šildymas drungnas, sąnaudos didėja. Tai erzina, bet nėra skubu. Jei jis lieka uždaras, aušinimo skystis nepasiekia radiatoriaus, ir variklis greitai perkaista, dažnai jau per pirmuosius kilometrus. Kai kuriuose varikliuose termostatas valdomas elektroniškai, ir apie gedimą jis praneša per klaidų atmintį.

Ventiliatoriaus gedimas turi klasikinį vaizdą. Greitkelyje pro radiatorių prateka pakankamai priešpriešinio oro, ir viskas atrodo normaliai. Spūstyje ar prie šviesoforo šio oro srauto nėra, ir turi įsijungti elektrinis ventiliatorius. Jei jis neįsijungia, temperatūra kyla būtent ten, kur važiuojate lėtai, ir vėl krenta, kai tik judėjimas atsinaujina. Priežastis — ventiliatoriaus variklis, relė, saugiklis arba valdymas. Panašiai veikia radiatorius, kurio plokštelės iš išorės užkimštos vabzdžiais ir lapais.

Po kiekvieno darbo su grandine iš jos reikia išleisti orą. Oro kamštis cilindrų galvutėje arba šildymo grandinėje sukelia perkaitimą vietoje, kurios jutiklis nepastebi, ir šildymą, kuris lieka šaltas.

Daugelyje automobilių temperatūros matuoklis sąmoningai sušvelnintas: plačiame diapazone rodyklė stovi viduryje, kad įprasti svyravimai nekeltų nerimo. Kita vertus, tai reiškia, kad rodyklė, matomai pakilusi virš vidurio, jau rodo ryškų nuokrypį. Daugelis automobilių papildomai įjungia raudoną įspėjamąją lemputę arba parodo pranešimą ekrane.

Jei rodyklė kyla, bet dar nepasiekė raudonos zonos, sumažinkite apkrovą. Išjunkite kondicionierių, šildymą nustatykite į aukščiausią padėtį, o ventiliatorių — į didžiausią: šildytuvo šilumokaitis yra antras, mažas radiatorius ir taip ištraukia šilumą iš variklio, net jei salone tampa nemalonu. Jokio visiško gazo, jokių įkalnių su priekaba, o spūstyje geriau palikti tarpą, nei nuolat pajudėti iš vietos.

Jei rodyklė pasiekia raudoną zoną arba užsidega raudona įspėjamoji lemputė, sustokite, kai tik tai saugu, ir išjunkite variklį. Važiuojant toliau rizikuojama deformuoti cilindrų galvutę ir pradeginti tarpinę — tai gedimai, dėl kurių pigus žarnos keitimas virsta variklio remontu. Ir net jei po to viskas atrodo normaliai, perkaitusį variklį verta nuvežti į autoservisą: priežastis nedingo vien todėl, kad rodyklė vėl viduryje. Iki tol:

Apžiūrint automobilį, aušinimo sistema — viena iš sričių, kurios daug atskleidžia, o įrankių reikia nedaug. Sąlyga — šaltas variklis. Paprašykite pardavėjo prieš jūsų atvykimą automobiliu nevažiuoti — tai padeda ir patikrinant šaltąjį užvedimą, o variklis, kuris jums atvykus jau šiltas, vertas klausimo.

Tada apžiūrėkite išsiplėtimo baką: lygis tarp žymų, skystis skaidrus ir vienodos spalvos. Rusvas dumblas, alyvos plėvelė paviršiuje ar tamsūs pakraščiai bake rodo alyvą aušinimo skystyje. Blizgančios dalelės ar trupiniai gali būti nuo sandariklio, o tai reiškia, kad kažkas turėjo nuotėkį, kurio nenorėjo taisyti.

Alyvos įpylimo angos dangtelis rodo priešingą kryptį: šviesiai rudos, kreminės apnašos jo apačioje gali reikšti aušinimo skystį alyvoje. Tačiau jos susidaro ir dėl kondensato automobilyje, kuriuo važinėjama tik trumpus atstumus, todėl tai užuomina, o ne įrodymas. Bandomojo važiavimo metu rodyklė pasiekia normalią zoną ir joje lieka, šildymas tampa tikrai karštas, o po važiavimo variklio skyriuje nejaučiamas saldokas kvapas. Baltas garas iš išmetimo vamzdžio šaltą rytą yra normalu; baltas dūmas įšilus varikliui — ne.

O dokumentuose: aušinimo skysčio keitimas, jei jį numato techninės priežiūros planas, o varikliuose su paskirstymo diržu — vandens siurblys, pakeistas per paskutinį diržo keitimą. Jei abejonių lieka, išmetamųjų dujų aušinimo skystyje testas — nedidelė išlaida, palyginti su tuo, ką jis leidžia atmesti.