2 tipas, CCS, adapteriai: kas turi būti automobilyje

Baterija kaupia nuolatinę srovę. Tinklas tiekia kintamąją srovę. Kažkur tarp jų srovę reikia išlyginti, o klausimas, kur tai vyksta, paaiškina visas jungtis.

Įkraunant kintamąja srove tai vyksta automobilyje, borto įkroviklyje. Stotelė tiekia tik kintamąją srovę ir ją įjungia; įkrovimo galią riboja šio įmontuoto įkroviklio galingumas. Įkraunant nuolatine srove tai vyksta stotelėje. Ji tiekia nuolatinę srovę tiesiai į bateriją, visiškai apeina borto įkroviklį ir todėl gali perduoti daug kartų didesnę galią.

Iš to išplaukia svarbiausia išvada apie adapterius: tarp šių dviejų pasaulių adaptuoti neįmanoma. Adapteris sujungia kontaktus; jame nėra galios elektronikos. Kabelio gabalas negali paversti kintamosios srovės nuolatine.

Europoje 2 tipo jungtis yra standartinė įkraunant kintamąja srove. Joje yra trys fazės, neutralusis ir apsauginis laidininkai — todėl galima įkrauti trimis fazėmis — bei du ploni valdymo laidai. Vienas, Proximity Pilot, per kištuke esantį rezistorių praneša automobiliui, kokią srovę atlaiko kabelis. Kitu, Control Pilot, perduodamas signalas, kuriuo stotelė ir automobilis susitaria dėl leistinos srovės ir atleidžia fiksatorių.

Todėl 2 tipas — daugiau nei kištukas: tai procedūra. Eiga, kai automobilis įtampą gauna tik po sėkmingo susitarimo, vadinama 3 režimu (Mode 3), ir dėl jos atviruose įkrovimo stotelės kontaktuose nėra įtampos. Kas ištraukia kištuką jo neatfiksavęs, nutraukia šį signalą, ir stotelė išsijungia anksčiau, nei kontaktas atsiskiria.

Europos viešosiose kintamosios srovės stotelėse dažniausiai įrengtas tik lizdas; kabelį atsiveža vairuotojas. Todėl 2 tipo kabelis su dviem kištukais turėtų būti kiekviename elektromobilyje, nepriklausomai nuo to, kaip jis paprastai įkraunamas.

Combined Charging System paima 2 tipo lizdą ir po juo prideda du didelius nuolatinės srovės kontaktus. Taigi automobilio lizdas tas pats — CCS kištukas viršuje jungiasi prie 2 tipo kontaktų, o apačioje — prie dviejų galios kontaktų. Todėl 2 tipo kištukas tinka į CCS lizdą, bet CCS kištukas netinka į vien 2 tipo lizdą.

CCS sistemoje automobilis ir stotelė susikalba nebe paprastu signalu, o skaitmeniniu ryšiu, moduliuojamu valdymo laidais. Automobilis ir stotelė nuolat keičiasi tiksline įtampa, srovės ribomis, temperatūromis ir klaidų pranešimais; automobilis vadovauja stotelei, o ne atvirkščiai. Būtent čia įkrovimas dažniausiai nepavyksta, ir būtent todėl dažnai padeda jį nutraukti ir pradėti iš naujo.

Prie nuolatinės srovės stotelės kabelis pritvirtintas prie paties įrenginio. Atskiro CCS kabelio privatiems asmenims nėra, nes jis turi būti aušinamas ir nuolat prijungtas. Taigi, jei skaitote, kad automobilis parduodamas „be CCS kabelio“, galite to nepaisyti — kabelis yra stotelės dalis.

Iki CCS Europoje buvo dar dvi sistemos, kurios vis dar sutinkamos senesniuose ir importuotuose automobiliuose. 1 tipas — vienfazė kintamosios srovės jungtis, paplitusi Šiaurės Amerikoje ir Japonijoje; ji turi penkis kontaktus ir dėl konstrukcijos negali įkrauti trimis fazėmis. CHAdeMO — atitinkama nuolatinės srovės jungtis, atskiras lizdas šalia 1 tipo lizdo.

Importuoto automobilio pirkėjui tai lemiamas klausimas prieš visus kitus: kokį lizdą turi automobilis? Automobilis su 1 tipo lizdu Europos kintamosios srovės stotelėse įsikrauna tik viena faze ir tik su adapteriniu kabeliu iš 2 tipo į 1 tipą. Automobilis su CHAdeMO lizdu priklauso nuo nuolatinės srovės stotelių, kurios dar turi šią jungtį, — o jų mažėja.

Tai ne priežastis atsisakyti, bet veiksnys, lemiantis kainą ir kasdienį naudojimą. Jei importuojate tokį automobilį, iš anksto išsiaiškinkite, kurios stotelės jūsų įprastuose maršrutuose turi tinkamą jungtį, ir į pirkimo kainą įskaičiuokite adapterinį kabelį.

Kartu pateikiamas kabelis su dėžute viduryje vadinamas 2 režimo (Mode 2) kabeliu. Dėžutė — ne puošmena, o mažas valdymo blokas su nuotėkio srovės apsauga, temperatūros stebėjimu ir elektronika, kuri automobiliui praneša leistiną srovę. Prie buitinio lizdo ji atlieka tai, ką kitu atveju atlieka sieninis įkroviklis.

Jis tinka kritiniam atvejui ir retkarčiais įkrauti, o ne kasdieniam naudojimui. Įprastas buitinis elektros lizdas ir už jo esanti instaliacija nėra skirti dešimties valandų nepertraukiamai apkrovai; seni lizdai, atsilaisvinę gnybtai ir ilgi ilgintuvai — priežastis, kodėl tokios instaliacijos įkaista. Todėl daugelis avarinių įkrovimo kabelių sąmoningai riboja srovę, ir todėl ilgintuvas — netinkamas sprendimas, kai kabelis per trumpas.

Daugelį avarinių įkrovimo kabelių su adapteriais galima naudoti su pramonine jungtimi, vienfaze ar trifaze. Kur toks lizdas yra — autoservisuose, kempinguose, kai kuriuose garažuose, — tai gerokai geresnis sprendimas nei buitinis lizdas, nes kontakto kokybė kitokia.

Painiavą dėl adapterių galima sutraukti į vieną sakinį: adaptuoti galima tos pačios srovės rūšies viduje, bet ne tarp kintamosios ir nuolatinės srovės. Iš to išplaukia, kokie adapteriai būna:

Be to, visiems adapteriams galioja: jie yra silpniausia grandinės grandis. Kiekviena papildoma jungtis reiškia dar dvi kontakto vietas, kuriose atsiranda varža, taigi ir šiluma. Adapteris, kuris veikdamas juntamai įšyla, yra arba per silpnas, arba nusidėvėjęs.

2 tipo kabeliai būna kelių variantų, ir skiriasi ne tik kaina. Trifazis 16 amperų kabelis perduoda vienuolika kilovatų, 32 amperų — dvidešimt du. Kištuke esantis rezistorius praneša automobiliui, kokia tai klasė; per silpnas kabelis riboja įkrovimo srovę, net jei stotelė ir automobilis galėtų daugiau.

Būna ir vienfazių kabelių — jie lengvesni ir pigesni. Jei tokiu kabeliu įkraunate automobilį su trifaziu įkrovikliu, prarandate du trečdalius galimos galios, ir joks klaidos pranešimas apie tai neįspėja — įkrovimas tiesiog vyksta lėtai. Todėl perkant naudotą automobilį verta pažiūrėti, koks kabelis pridedamas, o ne tik ar jis apskritai yra.

Dėl ilgio: daugumoje stotelių užtenka penkių metrų, o septyni–dešimt metrų praverčia ten, kur lizdas yra ne toje automobilio pusėje arba automobilis stovi skersai. Kaina — didesnis svoris ir kabelis, kurį sunkiau sutalpinti. Prie kabelio verta turėti krepšį, kitaip bagažinėje gulės purvinas kabelis.

Perkant naudotą elektromobilį, įkrovimo įranga įtraukiama į tą patį sąrašą kaip ir atsarginis raktelis: jos dažnai trūksta, ji kainuoja triženklę sumą, ir derybose ją galima įvertinti skaičiais. Prieš kalbėdami apie kainą, patikrinkite šiuos punktus:

Jei ko nors iš to trūksta, tai nėra priežastis atsisakyti automobilio. Tai priežastis išsiaiškinti, kiek kainuotų įsigyti trūkstamą įrangą, ir atimti tą sumą iš pasiūlytos kainos — turint rankose konkretų pasiūlymą, o ne spėjimą.

Įkrovimo kabelis — dėvima dalis, nors taip ir neatrodo. Ištraukite kištuką ir apžiūrėkite kontaktus: spalvos pokyčiai, įkaitimo spalvos ar išsilydymo žymės ant plastiko rodo, kad ten buvo karšta — dažniausiai dėl prasto kontakto, kartais dėl perkrovos. Tokį kabelį reikia pakeisti, o ne naudoti toliau.

Taip pat patikrinkite fiksatorių. Kaištis, kuris laiko kištuką automobilyje, judinamas elektra; jei jis stringa, kištukas lieka įstrigęs arba automobilis nepradeda įkrovimo. Ir patikrinkite įtempimo apsaugą ties kištuko kakleliu: kabelis, kurį kas nors reguliariai traukė iš stotelės už laido, o ne už kištuko, ten rodo pirmuosius įtrūkimus.