Įkrovimas kelyje: iš ko susideda kaina

Tai, už ką atsiskaitoma prie viešos įkrovimo stotelės, susideda iš iki keturių dalių, ir ne kiekvienas paslaugų teikėjas taiko visas. Energijos kaina skaičiuojama pagal įkrautą energiją kilovatvalandėmis. Seanso mokestis taikomas kartą už kiekvieną įkrovimą, nepriklausomai nuo kiekio. Laiko arba prastovos mokestis skaičiuojamas pagal trukmę, dažnai tik po tam tikro stovėjimo laiko. Tarptinklinis antkainis pridedamas, kai kraunatės prie stotelės, kuri nepriklauso jūsų paslaugų teikėjui.

Kuri iš šių dedamųjų dominuoja, priklauso nuo jūsų pačių įpročių. Kas kraunasi retai, bet daug, daugiausia moka už energiją. Kas dažnai trumpai pasikrauna, daugiausia moka seanso mokesčių. Kas prie stotelės pietauja, daugiausia moka už laiką. Tarifas, palankus vienam, kitam yra brangiausias.

Konkrečių sumų čia nėra, ir tai sąmoninga: jos skiriasi pagal šalį, teikėją, vietą ir laiką bei nuolat keičiasi. Kas nesikeičia — tai sudėtis, o pagal ją galima patikrinti bet kurį pasiūlymą.

Įkrauti galima dviem būdais. Mokėdami tiesiogiai — dažnai tai vadinama ad hoc — pradedate įkrovimą be sutartinių santykių: kortele, programėle ar kodu prie įrenginio. Tai patogu ir paprastai brangiausia, nes operatorius prieš save mato ne sutartinį klientą ir atitinkamai skaičiuoja kainą.

Antrasis būdas — sutartis su įkrovimo paslaugų teikėju. Ji paprastai suteikia mažesnes energijos kainas ir vieningą atsiskaitymą daugelyje tinklų, bet už ją dažnai mokamas mėnesinis abonentinis mokestis. Skaičiavimas paprastas: abonentinį mokestį padalijus iš sutaupymo už kilovatvalandę, gaunamas kiekis, nuo kurio sutartis apsimoka. Kas kraunasi mažiau, tam geriau be sutarties.

Tam, kas kraunasi namuose, o viešomis stotelėmis naudojasi tik kelionėse, dažniausiai tinkamiausias tarifas be abonentinio mokesčio — net jei energijos kaina didesnė. Tam, kas neturi savo įkrovimo galimybės, viskas atvirkščiai. Šis vienas klausimas — kur daugiausia kraunatės? — visiškai nulemia tarifo pasirinkimą.

Už kiekvienos įkrovimo stotelės stovi dvi įmonės. Viena eksploatuoja stotelę ir parduoda įkrovimo paslaugą; kitos klientas esate jūs, ir ji su jumis atsiskaito. Jei tai ta pati įmonė, taikomas jos vidinis tarifas. Jei ne, įkrovimas vyksta pagal tarptinklinį (roamingo) susitarimą — ir su jumis atsiskaitantis teikėjas prie operatoriaus kainos prideda savo maržą.

Todėl prieš sustojant įkrauti verta pažiūrėti į programėlę: joje paprastai rodoma kaina, kurią jūsų teikėjas ima būtent prie šios stotelės, ir ji gali skirtis nuo kainos ekrane. Ilgesnėse kelionėse per šalių sienas tai didžiausias atskiras svertas — tos pačios markės stotelė kaimyninėje šalyje gali būti apmokestinama visai kitomis sąlygomis.

Kainos nurodymas teisiškai reglamentuotas. Kaip kaina turi būti rodoma ir pagal ką ji gali būti skaičiuojama, nustato nacionaliniai kainų nurodymo ir metrologijos teisės aktai; už tai atsakingos atitinkamos metrologijos ir rinkos priežiūros institucijos. Kas negali suprasti sąskaitos, ten gali pateikti skundą.

Kintamosios srovės stotelė iš esmės yra perjungiamas kabelis su matavimo įranga. Nuolatinės srovės stotelėje yra visa galios elektronika, kuri kintamosios srovės atveju būna automobilyje: lygintuvas, filtrai, aušinimas, dažnai ir aušinamas kabelis. Įrenginys brangesnis, jo tarnavimo laikas trumpesnis, ir jis turi atsipirkti.

Prie to prisideda prijungimas prie tinklo. Vietai su keliais greitojo įkrovimo punktais reikia tokios prijungimo galios, kokios reikėtų nedidelei verslo įmonei. Daugelyje šalių tinklo mokesčiai skaičiuojami ne tik pagal suvartotą energiją, bet ir pagal didžiausią naudotą galią — taigi vieta moka už galios pikus, kurie galbūt pasitaiko tik kelias dienas per metus.

Ir galiausiai pati vieta: plotas prie nuvažiavimo nuo greitkelio, apšvietimas, stogas, priežiūra, mokėjimų apdorojimas. Visa tai įskaičiuota į kilovatvalandės kainą, nes nėra jokios kitos eilutės, kuriai tai būtų galima priskirti. Kas kraunasi namuose, už nieko iš to nemoka — tai ir yra tikroji skirtumo priežastis, o ne pati energija.

Prastovos mokesčiai turi suprantamą tikslą: greitojo įkrovimo vieta, kurioje automobilis ties devyniasdešimt penkiais procentais toliau kraunasi vos keliais kilovatais, visiems kitiems beverčiai. Taigi mokestis reguliuoja ne suvartojimą, o užimtumą.

Tačiau jis paliečia būtent tą sritį, kurioje įkrovimo kreivė ir taip plokščia. Kadangi didėjant įkrovos lygiui galia mažėja, paskutinė kilovatvalandė kainuoja ne tik daugiausia laiko, bet, taikant laiko mokestį, ir daugiausia pinigų. Abu poveikiai vienas kitą stiprina — todėl taisyklė važiuoti toliau ties septyniasdešimt–aštuoniasdešimt procentų yra ne stiliaus klausimas, o sprendimas dėl išlaidų.

Išimtis — įkrovimas kelionės tiksle. Prie kintamosios srovės stotelės per naktį viešbutyje ar dieną darbe kreivė nesvarbi, nes galia ir taip maža. Ten prastovos mokestis — jei jis yra — vienintelė priežastis ryte perstatyti automobilį.

Atsiskaitoma už tai, kas praeina per skaitiklį, o ne už tai, kas patenka į bateriją. Tarp jų yra nuostoliai, ir jie nėra maži. Kraunant kintamąja srove, įmontuoto įkroviklio naudingumo koeficientas gerokai mažesnis už šimtą procentų; dalis energijos virsta šiluma. Kuo mažesnė įkrovimo galia, tuo labiau jaučiasi bazinis automobilio elektronikos suvartojimas — kraunantis iš buitinio lizdo procentiniai nuostoliai didžiausi.

Kraunant nuolatine srove, įmontuotas įkroviklis nenaudojamas, bet atsiranda kitų dalykų: baterijos kondicionavimas, aušinimas įkrovimo metu ir vasarą salono kondicionavimas, jei vairuotojas lieka sėdėti automobilyje. Ši energija taip pat praeina per skaitiklį.

Praktiškai tai reiškia: automobilio rodomas suvartojimas sistemingai mažesnis nei nurodytasis sąskaitoje. Kas nori žinoti savo išlaidas šimtui kilometrų, skaičiuoja pagal apmokėtą energiją, o ne pagal borto kompiuterio rodmenis. Skirtumas siekia nuo kelių procentų iki daugiau nei dešimtadalio, priklausomai nuo įkrovimo būdo ir temperatūros.

Slaptų tarifų nėra, bet yra įpročių, kurių poveikis išmatuojamas. Šie penki punktai lemia didžiausią skirtumą:

Didžiausias svertas neatsitiktinai nurodytas pirmas: beveik visuose tarifuose kaina kraunantis iš savo prijungimo taško ir prie greitojo įkrovimo stotelės greitkelyje skiriasi keleriopai, ir jokie vairavimo įpročiai šio skirtumo nepanaikina.

Dvi automobilio savybės tiesiogiai veikia įkrovimo išlaidas. Pirmoji — suvartojimas: jis lemia, kiek kilovatvalandžių apskritai reikia nupirkti. Antroji — įkrovimo galia: ji lemia, kiek laiko automobilis stovi prie stotelės, kuri apmokestina pagal laiką arba taiko prastovos mokestį.

Trečioji savybė mažiau pastebima, bet kasdienybėje tokia pat svarbi: gebėjimas kintamąja srove krautis trimis fazėmis visa galia. Automobilis, kuris prie įprastos kintamosios srovės stotelės ima vienuolika kilovatų, kasdien apsieina su pigiomis stotelėmis. Tas, kuris ten kraunasi tik viena faze, rinksis nuolatinę srovę — o tai brangesnis kelias.