Kietųjų dalelių filtras: kaip pastebėti, kad jam bloga

Korpuse yra keraminis korys su daugybe lygiagrečių kanalų. Kanalai užkišti pakaitomis: kas priekyje atviras, tas gale uždarytas, ir atvirkščiai. Todėl išmetamosios dujos negali tekėti tiesiai, o turi prasiskverbti pro akytą sienelę tarp dviejų kanalų. Dalelės lieka ant sienelės, o dujos teka toliau.

Tai galioja tiek dyzelinio variklio kietųjų dalelių filtrui, tiek benzininio variklio kietųjų dalelių filtrui, kurį taip pat turi tiesioginio įpurškimo benzininiai varikliai. Darbo sąlygos skiriasi — benzininio variklio išmetamosios dujos karštesnės, todėl filtrui lengviau išsivalyti pačiam, — tačiau konstrukcija ta pati.

Kadangi filtras užsikemša dirbdamas, jis nėra dalis, kuri tiesiog yra. Tai talpa, kurią reikia reguliariai ištuštinti, o variklis tai atlieka pats važiuojant — jei jam leidžiama.

Suodžiai yra anglis ir sudega, kai pakankamai karšta. Ilgiau važiuojant su apkrova išmetamosios dujos savaime įkaista tiek, kad susikaupę suodžiai nuolat išdega, — tai pasyvioji regeneracija, ir ji nieko nekainuoja.

Jei to nepakanka, įsikiša valdymo blokas. Jis užpildymą įvertina pagal du šaltinius: slėgio skirtumą prieš filtrą ir už jo, matuojamą atskiru jutikliu, ir skaičiavimo modelį pagal įpurškiamą degalų kiekį, sūkius ir apkrovą. Viršijus ribą, prasideda aktyvioji regeneracija. Tuomet po pagrindinio degimo papildomai įpurškiama degalų, kurie sudega tik išmetimo sistemoje ir pakelia temperatūrą filtre.

Aktyviajai regeneracijai reikia laiko — minučių, ne sekundžių — ir reikia jo be pertraukos. Ją galima pastebėti: aukštesni tuščiosios eigos sūkiai, pasikeitęs garsas, kvapas, ventiliatorius, kuris veikia ir išjungus variklį, kartais neveikianti „Start-Stop“ sistema.

Kas dyzeliniu automobiliu važiuoja keturis kilometrus į miestą, niekada nepasiekia pasyviajai regeneracijai reikalingos išmetamųjų dujų temperatūros ir nutraukia kiekvieną aktyviąją, nes variklis išjungiamas jai nepasibaigus. Valdymo blokas įsimena nutraukimą ir kitą kartą bando vėl — o dar kitą kartą su didesnėmis pastangomis.

Būtent čia važinėjimo pobūdis virsta gedimu. Kiekviena nutraukta regeneracija palieka daugiau suodžių nei anksčiau, kita turi trukti ilgiau, ir galiausiai valdymo sistema atsisako bandyti ir pereina į avarinį režimą su sumažinta galia. Tada padeda tik priverstinė regeneracija autoservise arba filtro išmontavimas.

Perkant naudotą automobilį tai reiškia: dyzelinis automobilis su maža rida, kuriuo anksčiau važinėta mieste, nebūtinai yra geresnis pasirinkimas. Klausimas apie važinėjimo pobūdį dyzelinio automobilio atveju yra techninis klausimas, o ne mandagumas.

Ne viskas filtre yra suodžiai. Nedidelė dalis yra pelenai: nedegios variklio alyvos priedų ir įprasto variklio dėvėjimosi liekanos. Pelenų išdeginti neįmanoma. Jie kaupiasi visą tarnavimo laiką ir visam laikui siaurina laisvą skerspjūvį.

Todėl net puikiai regeneruojamas filtras kada nors prisipildo. Ir todėl jo tarnavimo laikas priklauso nuo alyvos: alyvos automobiliams su kietųjų dalelių filtru yra mažapelenės, su ribotu sulfatinių pelenų, fosforo ir sieros kiekiu. Netinkama alyva per kelis keitimo intervalus išmatuojamai sutrumpina filtro tarnavimo laiką, nors važiuojant nieko nepastebima.

Daugelis valdymo blokų įvertintą pelenų masę saugo kaip atskirą vertę. Perkant naudotą automobilį ji informatyvesnė nei suodžių vertė, nes priklauso ne nuo paskutinės kelionės, o nuo visos automobilio istorijos.

Aktyviosios regeneracijos metu įpurškiama degalų, kurie nedalyvauja degime. Dalis jų pro cilindro sienelę patenka į alyvą. Retkarčiais regeneruojant tai nereikšminga — nuolat nutraukiant bandymus jau ne. Tada alyvos lygis pakyla virš viršutinės žymos, o praskiesta alyva prasčiau apsaugo guolius.

Todėl dyzeliniame automobilyje su kietųjų dalelių filtru alyvos lygis virš maksimumo yra ne dosnaus papildymo ženklas, o pirmiausia įtarimas. Alyvos matuoklė yra pigiausia diagnostika, kokia tik yra, ir ją verta panaudoti per kiekvieną apžiūrą — šaltu varikliu, ant lygaus pagrindo ir pauostant, ar alyva nekvepia dyzelinu.

Ką filtras praneša prieš pasiduodamas, galima stebėti ir be autoserviso:

Informatyviausias patikrinimas — duomenų nuskaitymas. Kas turi prieigą prie diagnostikos prietaiso, mato daugiau, nei parodo bet koks bandomasis važiavimas: suodžių užpildymą, įvertintą pelenų masę, nuvažiuotą atstumą nuo paskutinės sėkmingos regeneracijos ir nutrauktų bandymų skaičių. Trys iš šių keturių verčių pasako kai ką apie ateitį, o ne apie esamą akimirką.

Bandomąjį važiavimą vis tiek verta atlikti, ir jam reikia greitkelio atkarpos. Dyzelinis automobilis, dešimt minučių dirbęs su apkrova, parodo, ar išlaiko galią, ar prasideda regeneracija ir ar po to klaidų atmintyje atsiranda kas nors, ko anksčiau ten nebuvo.

Ir dokumentai: jau pakeistas ar išvalytas filtras nėra bloga žinia, o informacija. Blogas tik tas filtras, kuris, nesant jokio dokumento, yra dvigubai senesnis, nei būtų galima tikėtis pagal automobilį.

Jei filtre susikaupę tik suodžiai, dažnai pakanka priverstinės regeneracijos autoservise arba tiesiog ilgesnės kelionės su apkrova. Jei jame susikaupę pelenų, jokia regeneracija nepadės; tada lieka šlapias valymas specializuotoje įmonėje, kai korys išmontuojamas ir praplaunamas, arba filtro keitimas.

Išmontavimas be pakeitimo nėra trečia galimybė. Taip pašalinama dalis, kuri yra tipo patvirtinimo dalis; po to automobilis nebeatitinka patvirtintos būklės, neišlaiko techninės apžiūros ir jam neleidžiama dalyvauti viešajame eisme. Jei apžiūrite automobilį, kurio istorijoje minimas filtras, o vieta po automobiliu atrodo neseniai remontuota, paklauskite apie tai.

Sąžiningiausia išvada susijusi su automobilio pasirinkimu: kas daugiausia važinėja trumpus atstumus, su dyzeliniu automobiliu perka technologiją, sukurtą priešingam naudojimui. Tai ne variklio silpnybė, o tinkamumo klausimas.