Vasarinės ir žieminės padangos: keitimas, laikymas, pakeitimas naujomis

Matomas skirtumas tarp vasarinių ir žieminių padangų yra protektorius, o tikrasis — gumos mišinys. Šilumoje guma elastinga, o šaltyje kietėja. Kieta reiškia: protektorius nebeįsispaudžia į mikroskopinį asfalto šiurkštumą, o būtent toks smulkus įsiterpimas sudaro didelę dalį to, ką vadiname sukibimu.

Žieminis mišinys sudarytas taip, kad žemoje temperatūroje išliktų elastingas. Kaina už tai išryškėja vasarą: tas pats mišinys karštyje tampa per minkštas, protektoriaus blokeliai deformuojasi, stabdymo kelias ant sauso kelio pailgėja, o padanga greitai dyla. Tai tas pats mechanizmas, tik priešingu ženklu.

Protektorius atlieka antrąją užduotį. Platūs grioveliai nuleidžia vandenį, o smulkios lamelės blokeliuose riedant atsiveria ir susikabina su sniegu — sniegas geriausiai sukimba su sniegu. Todėl žieminei padangai blokelių gylio reikia tam, kad ji apskritai veiktų, o ne vien tam, kad atitiktų minimalų reikalavimą.

Žinoma taisyklė su mėnesiais yra atminties priemonė, o ne kriterijus. Kriterijus — temperatūra, kurioje iš tikrųjų važiuojate: ryte, o ne vidurdienį, ir ten, kur eina jūsų maršrutas, o ne ten, kur gyvenate. Pereinamasis intervalas yra kelių laipsnių šilumos ribose, žemiau dešimties, ir priklauso nuo konkretaus mišinio; kiekvienas gamintojas jį nustato šiek tiek kitaip.

Todėl du vairuotojai su tuo pačiu automobiliu gali būti teisūs skirtingu metu. Kas važinėja į darbą lygumoje ir laiko automobilį garaže, padangas keičia vėliau nei tas, kuris ryte kerta kalnų perėją arba automobilį stato atviroje aikštelėje, kur naktį susidaro šerkšnas.

Nuo to reikia atskirti teisinį klausimą: ar, nuo kada ir su kokiu žymėjimu žieminės padangos privalomos, kiekviena šalis nustato pati — kartais su fiksuotu terminu, kartais pagal oro sąlygas, kartais tik pažymėtuose kelio ruožuose. Galiojančią redakciją skelbia atitinkama kelių institucija. Aukščiau aprašytas temperatūros principas galioja nepriklausomai nuo to — jis nurodo, kas prasminga fiziškai, o ne kas privaloma.

Visų sezonų padanga yra būtent tai, kaip skamba: vienas mišinys ir vienas protektorius, kurie turi atlikti dvi užduotis vienu metu. Viduryje tai veikia gerai, kraštuose — prasčiau. Esant vidutinei temperatūrai ir šlapiam keliui ji artima vasarinei padangai; tikro karščio greitkelyje ir tikro sniego kalnuose sąlygomis ji gerokai atsilieka nuo abiejų specializuotų padangų.

Todėl skaičiavimas pasiteisina tam tikro profilio vairuotojui: lygumų regionas, nedidelė metinė rida, jokių reguliarių žiemos atostogų kalnuose, jokios galimybės laikyti antro ratų komplekto. Jis nepasiteisina, kai tais pačiais metais būna ir daug važiavimo greitkeliu vasarą, ir tikra žiema — tada už kompromisą mokate du kartus: vieną kartą dilimu, kitą — stabdymo keliu.

Kokį žymėjimą turi turėti visų sezonų padanga, kad tam tikroje šalyje būtų laikoma tinkama žiemai, — vėlgi šalies, o ne techninis klausimas. Techniškai galioja tik tai: žymėjimas kai ką pasako apie išlaikytą bandymą, o ne apie tai, kaip padanga dar veikia sniege savo tarnavimo pabaigoje.

Prieš nuimant ratą, pažymima, kur jis buvo — priekyje kairėje, gale dešinėje. Kreida ratlankio vidinėje pusėje arba lipduku. Be šios žymos po dviejų keitimų ratų komplektas tampa vienodų ratų rinkiniu be istorijos, ir bet kokios išvados apie dilimo pobūdį prarandamos.

Ratų varžtų priveržimo momentas nurodytas automobilio dokumentuose ir skiriasi priklausomai nuo modelio. Jis nustatomas dinamometriniu raktu, ne iš akies ir tikrai ne smūginiu suktuvu kaip paskutiniu veiksmu. Per stipriai priveržti — tokia pat klaida kaip per silpnai: perveržtas varžtas nelaiko geriau, o deformuotas stabdžių diskas — dažna pasekmė.

Du dalykai pamirštami. Pirma, varžto atraminis paviršius: kūginis, sferinis ar plokščias su poveržle — forma turi atitikti ratlankį, o netinkamas varžtas atrodo įsuktas teisingai, bet vis tiek nelaiko. Antra, stebulės atraminis paviršius: rūdys ir nešvarumai tarp stebulės ir ratlankio po kelių kilometrų susispaudžia, ir ratas atsilaisvina. Atraminis paviršius nuvalomas prieš uždedant ratą.

Guma sensta dėl trijų dalykų: šilumos, šviesos ir ozono. Todėl tinkama laikymo vieta yra vėsi, tamsi ir sausa — ir toli nuo visko, kas gamina ozoną. Tai elektros varikliai su šepetėliais, suvirinimo aparatas, senas šaldytuvas rūsyje. Saulėtas balkonas yra blogiausia įmanoma vieta, nešildomas rūsys — gera.

Prieš sandėliuojant ratai nuplaunami, ir ne dėl tvarkos meilės. Stabdžių dulkės mėnesių mėnesius laiko druską ir drėgmę prie ratlankio, o akmenukai grioveliuose skverbiasi vis giliau. Tada kiekvieną ratą pažymėkite — padėtis ir data — ir nustatykite slėgį, kurį laikymui nurodo gamintojas; įprastai jis šiek tiek didesnis nei važiavimo slėgis, kad šonas liktų neapkrautas.

Kaip laikyti, priklauso nuo to, ar padanga uždėta ant ratlankio. Sukomplektuoti ratai sukraunami gulsčiai arba pakabinami už ratlankio — apkrovą laiko ratlankis, ne šonas. Padangos be ratlankių laikomos stačios ir kartkartėmis pasukamos ketvirtadaliu apsisukimo; sukrautos viena ant kitos jos deformuojasi, nes niekas jų nelaiko formos.

Padanga turi tris viena nuo kitos nepriklausomas pabaigas, ir pakanka, kad būtų pasiekta viena. Pirmoji — protektoriaus gylis. Minimalų leistiną gylį nustato šalies teisė, jį skelbia atitinkama kelių institucija; tai riba, nuo kurios padanga nebeleistina, o ne taškas, kuriame ji dar gera. Žieminės padangos praktinė pabaiga ateina gerokai anksčiau, nes sukibimas su sniegu priklauso nuo blokelių gylio.

Antroji pabaiga — pažeidimas, ir čia derėtis nėra dėl ko. Iškilimas šone reiškia, kad karkasas viduje nutrūkęs — padanga keičiama, o ne remontuojama, nesvarbu, koks gilus protektorius. Tas pats galioja įpjovoms, siekiančioms audinį, ir pradūrimui peties srityje ar šone; remontuoti galima tik skylę protektoriaus srityje, ir tai tik iš vidaus, padangą nuėmus ir apžiūrėjus.

Trečioji pabaiga — amžius. Bėgant metams mišinys netenka plastifikatorių, ir tai matyti: smulkūs įtrūkimai griovelių dugne ir šone, matinis, kietas paviršius. Padanga su gausiu protektoriumi ir įtrūkimais yra sudėvėta, net jei atrodo kaip nauja. Kaip ant šono perskaityti pagaminimo datą ir kokias rekomendacijas apie tai skelbia gamintojai bei asociacijos, rasite straipsnyje apie DOT numerį.

Nudilusi padanga yra protokolas. Jei abu pečiai nudilę labiau nei vidurys, ja nuolat važiuota su per mažu slėgiu — tada protektorius įlinksta į vidų ir apkrovą laiko kraštai. Jei nudilęs tik vidurys, slėgis buvo per didelis. Abi šios klaidos yra savininko, o ne važiuoklės.

O jei nudilusi tik viena pusė, dažniausiai vidinė, netinkama ašių geometrija: išsiderinęs išvirtimas arba suvedimas, dažnai po kontakto su borteliu arba dėl išklibusių guolių ir guminių įvorių. Kas tokiu atveju pakeičia tik padangą, antrą kartą perka tą patį dilimo vaizdą. Ratų geometrijos patikrą verta atlikti kartu su padangų pirkimu, o ne po jo.

Verta atkreipti dėmesį į dar du raštus. Pjūklo dantys — blokeliai viename krašte aukštesni nei kitame ir braukiant viena kryptimi jaučiasi šiurkštūs — rodo suvedimo problemą ir pasigirsta kaip triukšmas anksčiau, nei tampa matomi. Banguotos vietos aplink visą padangą, dažnai iškilimai ir įdubos maždaug delno pločio atstumu, rodo pavargusį amortizatorių arba rato guolį; čia padanga yra simptomas, o ne priežastis.

Apžiūrint automobilį padangos apie ankstesnį savininką pasako daugiau nei salono priežiūra. Keturios vienos markės padangos, pagamintos tuo pačiu laikotarpiu, tolygiai nudilusios, ir dar sandėlyje laikomas antras komplektas — tai automobilis, kurio savininkas atliko akivaizdžius dalykus. Keturi skirtingi gamintojai su keturiais skirtingais gyliais — taip pat informacija.

Parduodant padangas verta aprašyti skelbimo tekste, pateikiant duomenis, kuriuos galima patikrinti: dydis, gamintojas, išmatuotas kiekvienos ašies protektoriaus gylis, ar pridedamas antras komplektas ir ar jis ant ratlankių. Tai vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuos pirkėjas gali pats pamatuoti be autoserviso — o tai reiškia, kad sąžininga informacija čia sukuria pasitikėjimą ir likusia skelbimo dalimi.