Rūdys: kur jos atsiranda pirmiausia ir kur jos lemia sprendimą

Paviršinės rūdys — tai plonas rudas sluoksnis ant pliko plieno, atsirandantis, kai tik pažeidžiami dažai ar danga. Ant dugno, varžtų, stabdžių disko ir ašių dalių tai normalu ir apie automobilio būklę nieko nepasako. Automobilis, kurio dugnas tolygiai rudas, savaime nėra problemiškas.

Antroji rūšis — kiaurinė korozija: plienas netenka skerspjūvio, medžiaga lupasi sluoksniais, ir po rudu sluoksniu kažkada nebelieka skardos. Ją atpažinsite iš to, kad rūdys turi struktūrą — duobėtą, iškilusią, sluoksniuotą, — ir iš to, kad jas galima įspausti atsuktuvu ar net nykščiu.

Praktinė riba tarp jų paprasta: tai, ką galima nušveisti ir konservuoti, yra kosmetika. Tai, kas įlinksta, — jau konstrukcijos reikalas. Skirtumą lemia ne spalva, o piršto spaudimas.

Rūdys prasideda ten, kur stovi vanduo ir kur nešvarumai laiko drėgmę. Beveik kiekviename automobilyje tai tos pačios vietos, ir jas galima apžiūrėti apeinant automobilį ratu:

Techninei apžiūrai ir saugumui svarbu ne tai, kiek rūdžių, o kur jos. Laikančiosios dalys yra atskira kategorija: slenksčiai, grindų konstrukcija, išilginės sijos, visi ašių ir pagalbinių rėmų tvirtinimo taškai, saugos diržų tvirtinimai ir spyruoklių atramos.

Šiose vietose kiaurinė korozija nėra derybų objektas — tai priežastis atsisakyti šio automobilio. Tinkamas remontas ten reiškia išpjauti, įvirinti ir vėl konservuoti — darbą, kuris senesniam automobiliui paprastai kainuoja daugiau, nei vertas pats automobilis. Užglaistyta ir perdažyta vieta yra ne remontas, o atidėjimas.

Šis skirtumas svarbus ir todėl, kad galioja ir priešinga kryptimi: kiaurai surūdijęs sparnas erzina, bet jį galima pakeisti. Kiaurai surūdijusi spyruoklės atrama — nei tik erzina, nei paprastai pakeičiama.

Dvi detalės nusipelno atskiros pastraipos, nes jų gedimas pasireiškia iš karto. Pirmoji — stabdžių vamzdeliai. Paprastai jie eina po automobiliu, dažnai laikikliuose, kuriuose kaupiasi nešvarumai. Toje vietoje pradėjęs rūdyti vamzdelis iš pradžių dar atlaiko darbinį slėgį — iki to vieno stabdymo, kai nebeatlaiko. Techninės apžiūros metu stipri stabdžių vamzdelių korozija yra priežastis užfiksuoti trūkumą, o ne tik pastaba.

Antroji — spyruoklės atrama. Jei spyruoklė lūžta apatiniame gale, nes atrama pasiduoda arba pati spyruoklė surūdijusi, laisvas galas gali pasiekti padangą. Todėl kiekvieno automobilio, atvykusio iš regiono, kuriame žiemą barstomi keliai, spyruoklių atramas ir apatines spyruoklių vijas verta apžiūrėti — su žibintuvėliu, pro rato arką.

Beveik visos rimtos kėbulo rūdys prasideda iš vidaus. Ertmės gamykloje konservuojamos, tačiau konservantas sensta, o vandens nutekėjimo angos, pro kurias vanduo turėtų ištekėti, užsikemša lapais, vaško likučiais ir nešvarumais. Tada vanduo stovi ertmėje, kuri iš išorės nudažyta nepriekaištingai.

Antrasis šaltinis — vandens nuotakai, kurie neturi nieko bendra su rūdimis, kol neužsikemša: stoglangio nutekėjimo vamzdeliai, nutekėjimo angos po priekiniu stiklu, durų tarpikliai. Trečiasis — remontas po eismo įvykio: kur skarda buvo virinta ar tiesinta, gamyklinė danga nutrūksta, ir jei ertmė po to nebuvo iš naujo konservuota, rūdys prasideda ten.

Todėl naudingiausias klausimas apžiūros metu yra ne „ar automobilis rūdija“, o „kur buvo dirbta“. Apie tai byloja skirtingas dažų sluoksnio storis, dažų rūkas ant tarpiklių, užlenkimas be gamyklinės siūlės ir varžtai, aplink kuriuos dažų kraštas pažeistas sukant.

Automobiliuose su aliuminio dalimis — variklio dangčiais, durimis, ištisais kėbulais — rudų rūdžių dėmių nėra. Vietoj jų matyti balsvai pilkos, miltelių pavidalo vietos ir dažų pūslės, kylančios iš apačios. Dažnai tai prasideda ten, kur susiliečia plienas ir aliuminis: prie varžtų, kniedžių, vyrių. Du skirtingi metalai ir drėgmė sudaro galvaninį elementą, ir mažiau tauriasis metalas pasiduoda.

Remontas — visai kitas pasaulis nei plieno atveju: aliuminis virinamas kitaip, reikalauja kitų įrankių, o daugelyje įmonių — ir atskiros darbo vietos, kad nepatektų plieno dulkių. Kas perka automobilį aliuminio kėbulu, iš anksto išsiaiškina, kuris netoliese esantis autoservisas apskritai tai atlieka.

Reikia nedaug, bet to nedaug tikrai reikia: ryškaus žibintuvėlio, mažo veidrodėlio arba telefono su priekine kamera vietoms už skardos, skudurėlio ir švarių rankų. Visa kita — patogumas.

Pasiteisinęs eiliškumas: pirmiausia ratas akių aukštyje apžiūrint visus užlenkimus ir kraštus, tada pritūpus — slenksčiai ir ratų arkos, tada iškraustoma bagažinė ir atsarginio rato duobė, tada atidaromos durys ir iš vidaus apžiūrimi apatiniai kraštai, o pabaigoje — jei tik įmanoma — automobilis keliamas ant keltuvo. Pusvalandis ant keltuvo pakeičia bet kokius spėjimus.

Ir naudokitės pirštais. Užlenkimas, kuris liečiant šiurkštus ten, kur turėtų būti lygus, pasako daugiau nei bet kokia nuotrauka. Magneto testas moderniuose automobiliuose su plastikiniais sparnais ir aliuminio dalimis pasako nedaug; nykštys pasako daugiau.

Tolygiai juodai nupurkštas dešimties metų automobilio dugnas savaime nėra pavojaus ženklas — daugelis savininkų iš tiesų prevenciškai konservuoja dugną, o regionuose, kuriuose žiemą barstomi keliai, tai protinga. Tačiau dėl jo visada verta paklausti, nes tas pats sluoksnis paslepia, kas po juo.

Ką tada daryti: apžiūrėti kraštus, kur sluoksnis baigiasi, ir ten ieškoti pūslių bei atšokusių vietų. Po juoda mase ant iškilimo dažnai slypi rūdžių iškilimas. Ir paklausti, ar yra už tai sąskaita — įmonė, kuri konservuoja, paprastai dokumentuoja būklę prieš darbus.

Automobiliai iš regionų, kur žiemą keliai barstomi druska, dugno srityje sensta greičiau nei automobiliai iš sausų pietų. Pajūris veikia ta pačia kryptimi: druskingas oras pasiekia ir tas vietas, kurių barstomosios medžiagos niekada nepaliečia. Tai viena iš priežasčių, kodėl perkant naudotą automobilį verta dairytis ir už šalies sienų, — ir viena iš priežasčių, kodėl be savos apžiūros toks dairymasis nieko nevertas.

Kita vertus, automobilis iš pietų gali turėti kitų bėdų: sukietėjusias gumines detales, įtrūkusią priekinę panelę, daug valandų dirbusį oro kondicionierių. Rūdys yra vienas iš kelių kriterijų, tik tas, kurio pasekmės nemaloniausios.

Todėl ieškant visoje Europoje verta suplanuoti apžiūrą vietoje — patiems arba per autoservisą netoli automobilio. Kelionė ten pigesnė nei slenkstis.