Namų įkrovimo stotelė: ką ji duoda ir ko reikalauja

Stotelė nekrauna. Įkroviklis yra automobilyje — tai borto įkroviklis, kuris kintamąją srovę paverčia nuolatine ir tiekia baterijai. Stotelė tiekia šią kintamąją srovę, stebi jungtį ir plona valdymo linija praneša automobiliui, kokią srovę jis gali imti. Daugiau ji nieko nedaro, ir būtent todėl riba beveik niekada nėra prietaisas ant sienos.

Kiek galios pasiekia automobilį, lemia įtampa, padauginta iš srovės ir fazių skaičiaus. Buitinis kištukinis lizdas turi vieną 230 voltų fazę ir ilgą laiką gali būti apkrautas maždaug dešimčia amperų — tai šiek tiek daugiau nei du kilovatai. Trifazis prijungimas su 400 voltų ir 16 amperų kiekvienoje fazėje duoda vienuolika kilovatų, su 32 amperais — dvidešimt du. Taigi trifazė stotelė už lizdą galingesnė maždaug nuo penkių iki dešimties kartų.

Antrasis skirtumas — ilgalaikė apkrova. Buitinis lizdas skirtas trumpoms apkrovos smailėms, o ne dešimčiai valandų arti vardinės apkrovos. Stotelė suprojektuota būtent tam: ji matuoja savo kontaktų temperatūrą ir sumažina srovę, kol niekur dar niekas neįkaito.

Pirmasis klausimas yra ne tai, kokia galinga gali būti stotelė, o tai, kokia galia gali krautis automobilis. Borto įkroviklis yra fiksuotos galios komponentas. Daug automobilių trifaziu būdu ima vienuolika kilovatų, kai kurie kraunasi tik vienfaziu būdu, pavieniai — iki dvidešimt dviejų kilovatų. Dvidešimt dviejų kilovatų stotelė, prijungta prie automobilio, kuris kraunasi vienfaziu būdu, kraus vienfaziu būdu — pinigai už galingesnę stotelę tada išleisti, o niekas nepasikeičia.

Vienfazis krovimas turi ir antrą trūkumą — fazių asimetriją. Kai srovę ima tik viena iš trijų fazių, vietinis tinklas apkraunamas netolygiai. Todėl tinklo operatoriai riboja leistiną ilgalaikę vienfazę apkrovą. Kokia vertė taikoma, nurodyta tinklo operatoriaus techninėse prijungimo sąlygose, o ne stotelės prospekte.

Praktiškai tai reiškia: kas kraunasi trifaziu būdu, vidutinio dydžio bateriją per naktį įkrauna iki galo apie tai net negalvodamas. Kas kraunasi vienfaziu būdu, turi paskaičiuoti — talpa, padalyta iš įkrovimo galios, duoda valandų skaičių, prie kurio reikia pridėti maždaug dešimtadalį nuostoliams įkroviklyje ir linijoje. Važinėjimui į darbą dažnai užtenka ir to, tačiau didelės baterijos nuo dešimties procentų iki pilnos per vieną naktį jau neįkrausite.

Tarp skirstomojo skydo ir stovėjimo vietos yra linija, ir jos skerspjūvis lemia, kas įmanoma. Vienuolikai kilovatų reikia penkių gyslų maitinimo linijos su atskira apsauga; didesniais atstumais skerspjūvis turi didėti, nes kitaip pakeliui krinta per daug įtampos. Name, kurio garažas yra kitame sklypo gale, brangiausia išlaidų eilutė yra ne stotelė, o tranšėja.

Antroji riba — viso namo prijungimo galia. Viryklė, vandens šildytuvas, šilumos siurblys ir įkrovimo stotelė negali visi vienu metu veikti visa galia. Tai išsprendžia apkrovos valdymas: jis matuoja srovę namo įvade ir sumažina stotelės galią, kai tik įsijungia kiti vartotojai. Jis kainuoja papildomai, tačiau daugeliu atvejų leidžia išvengti įvado galios didinimo, kuris kainuoja daug kartų brangiau.

Kas prašo pasiūlymo, sutaupys laiko, jei iš karto pateiks šiuos duomenis:

Kiekvienam įkrovimo įrenginiui reikia liekamosios srovės apsaugos jungiklio. Skirtumas nuo likusios namo instaliacijos — gedimo pobūdis: automobilis su nuolatinės srovės tarpine grandine gedimo atveju gali sukelti lygią nuolatinę nuotėkio srovę. Įprastas A tipo jungiklis jos neatpažįsta — ir dėl jos gali net tapti nejautrus tiems gedimams, kuriuos iš tikrųjų turėtų aptikti.

Todėl prie stotelės reikia arba B tipo apsaugos jungiklio, arba A tipo jungiklio kartu su nuolatinės nuotėkio srovės aptikimu, reaguojančiu miliamperų diapazone. Daugelyje stotelių toks aptikimas jau įmontuotas; tada išorėje pakanka A tipo jungiklio. Tai ne prospekto smulkmena, o vieta, kur sprendžiama, ar instaliacija bus priimta, ar ne.

Be to, kiekvienam įkrovimo įrenginiui reikia atskiro automatinio jungiklio ir apsauginio laidininko patikros. Kas stotelę pats prijungia prie esamos viryklės linijos, vieną kartą sutaupo pinigų, o žalos atveju praranda draudimo apsaugą. Registruoto elektros instaliuotojo atliktas priėmimas yra įrodymas, kad įrenginys atitinka šiuolaikinius technikos reikalavimus.

Apie įkrovimo įrenginį privaloma pranešti tinklo operatoriui, o viršijus tam tikrą galią reikia ir jo sutikimo. Kur yra ši riba ir kokia forma taikoma, nustato vietinis tinklo operatorius; jis taip pat priima pranešimą. Paprastai tai atlieka darbus vykdantis elektros instaliuotojas, nes tam jis turi būti įrašytas į instaliuotojų registrą.

Nagrinėjimas trunka savaites, o ne dienas — tai eilės dydis, o ne pažadas. Kas stotelę užsisako tik tada, kai pristatomas automobilis, pirmąsias savaites kraunasi iš lizdo. Užsisakykite ją, kai pasirašyta pirkimo sutartis, o ne tada, kai automobilis jau stovi prie durų.

Paramos programų būna valstybės, regiono, savivaldybės lygmeniu, o kartais jas siūlo ir pats tinklo operatorius. Jos dažnai keičiasi, ir daugelis jų reikalauja paraiškos prieš pradedant įrengimą — vėliau pateikta paraiška atmetama, kad ir kokia pagrįsta ji būtų. Todėl čia ne suma, o eiliškumas: pirma pasidomėti, ar yra programa, tada pateikti paraišką, tada įrengti.

Daugiabutyje stotelė retai būna techninė ir beveik visada organizacinė problema. Nuomininkai ir butų savininkai keliose Europos teisės sistemose turi teisę savo lėšomis įsirengti įkrovimo įrenginį. Kiek ši teisė plati ir kokie terminai taikomi, skiriasi; lemia nekilnojamojo turto buvimo vietos teisė, o informaciją teikia atitinkama nuomininkų ar savininkų konsultavimo tarnyba.

Techniškai verta pažvelgti į bazinę instaliaciją. Pakankamo skerspjūvio magistralinė linija su apkrovos valdymu visoms stovėjimo vietoms vieną kartą kainuoja brangiai, bet paskui kiekvienas papildomas prijungimas būna pigus. Kas pirmasis nusitiesia atskirą liniją, gali užimti prijungimo galią, kurios vėliau pritrūks visiems, — ir už tai sumokės kaimynai.

Trečiasis klausimas — atsiskaitymas. Atskiras metrologiškai patikrintas skaitiklis kiekvienai stovėjimo vietai aiškiai atskiria įkrovimui sunaudotą elektrą nuo bendrųjų reikmių elektros, ir vėlesnių diskusijų nebereikia. Be jo moka visi gyventojai, ir tai tęsiasi tik tol, kol atsiranda antras automobilis.

Finansinės naudos čia negalima nurodyti suma, nes elektros kainos skiriasi priklausomai nuo šalies, tiekėjo ir tarifo ir nuolat keičiasi. Tačiau struktūra visur ta pati: namuose mokate savo buitinio tarifo elektros energijos kainą ir nieko daugiau. Kelyje mokate įkrovimo paslaugų teikėjo energijos kainą, priklausomai nuo tarifo — sesijos ar laiko mokestį, o prie kito operatoriaus stotelės dar ir tarptinklinio įkrovimo (roaming) priemoką. Įrašykite savo tarifą, ir skaičiavimas jums bus teisingas.

Antroji nauda — laikas, ir ji nuvertinama. Automobilis, kuris naktį vis tiek stovi, kraunasi tuo metu, kai šalia niekas nelaukia. Kelias iki viešosios stotelės, laukimas, laisvos vietos paieška — viso to nebelieka, ir taip kiekvieną metų dieną.

Trečioji nauda susijusi su baterija. Krovimas vienuolikos kilovatų galia reiškia mažą C koeficientą, mažai atliekinės šilumos ir tolygų srovės tekėjimą. Kas kraunasi namuose, gali be to palikti įkrovimo ribą ties aštuoniasdešimčia procentų ir iki galo krauti tik prieš ilgas keliones. Tai švelniausias kasdien įmanomas režimas — ir parduodant automobilį po kelerių metų tai matyti iš likutinės talpos.

Eiliškumas svarbesnis, nei atrodo. Kas pirma perka, o paskui klausia, kur krausis, jau atmetė brangiausią iš visų atsakymų. Pakanka penkių klausimų:

Nė vienam iš šių klausimų nereikia specialisto, ir į visus penkis galima atsakyti per vieną vakarą. Todėl tas, kuris jų neišsiaiškina, nesprendžia kitaip — jis tik sprendžia vėliau, kai automobilis jau stovi prie durų.