Crit'Air: Prancūzijos aplinkosaugos lipdukas

Oficialiai lipdukas vadinasi „certificat qualité de l'air“ — oro kokybės pažymėjimas. Jis priskiria automobilį vienai iš šešių klasių, nuo 0 iki 5, kiekviena su sava spalva. Kuo mažesnis skaitmuo, tuo švaresniu laikomas automobilis. Labai seni automobiliai iš viso iškrenta: jie lipduko negauna ir laikomi neklasifikuotais, o tai praktiškai reiškia, kad visur, kur galioja apribojimai, jie būna pirmieji neįleidžiami.

Šalia klasės lipduke nurodytas automobilio valstybinis numeris. Todėl jis priklauso būtent šiam automobiliui su būtent šiuo numeriu. Jei jis priklijuotas ant kito automobilio arba automobilis dabar turi kitą numerį, jis nieko nebeįrodo. Klijuojamas jis priekyje ant priekinio stiklo taip, kad būtų įskaitomas iš išorės; lipdukas daiktadėžėje nesiskaito.

Lipdukas nėra nei kelių rinkliava, nei mokestis. Tai ženklinimas, kurio pagrindu miestai ir institucijos nustato, kokie automobiliai kada gali važiuoti į tam tikrą teritoriją. Kaip kontroliuojama — policijos ir savivaldybių tvarkos pareigūnų sustabdžius ar automobiliui stovint, ar automatiškai — skiriasi nuo vietos iki vietos ir keičiasi. Skaičiuokite, kad bus tikrinama, o ne kad tai nutiks ne jums.

Klasę lemia trys duomenys: transporto priemonės rūšis (lengvasis automobilis, furgonas, motociklas ar sunkioji transporto priemonė), pavaros rūšis ir Euro taršos standartas, pagal kurį transporto priemonė buvo patvirtinta. Jei dokumentuose standarto nėra, jo vietą užima pirmosios registracijos data, nes iš jos galima nustatyti, koks minimalus standartas tuo metu buvo privalomas.

Lengviesiems automobiliams tai duoda lengvai įsimenamą skalę:

Dyzelinis automobilis su tuo pačiu standartu patenka į vienu laipsniu blogesnę klasę nei benzininis; Euro 6 dyzelinis patenka į tą pačią 2 klasę kaip ir Euro 4 benzininis. O hibridas be kištuko klasifikuojamas pagal kurą ir standartą kaip bet kuris kitas vidaus degimo automobilis; 1 klasę vien dėl pavaros gauna tik kištukinis hibridas.

Oficiali institucija siūlo skaičiuoklę, kuri pagal transporto priemonės rūšį, pavarą ir standartą arba pirmąją registraciją nustato klasę. Kas automobilį tik ketina pirkti ir vėliau norės su juo važiuoti į Prancūziją, taip prieš pirkimą patikrina, kur jis atsidurs — skirtumas, kuris kasdienybėje juntamas stipriau nei kainoje.

Prancūzija su lipduku sieja du apribojimų tipus. Pirmasis — nuolatinės aplinkosaugos zonos, „zones à faibles émissions“, trumpai ZFE, kurias steigia aglomeracijos; žinomiausios yra Paryžiaus didmiestyje ir Lione. Tokioje zonoje tam tikrų klasių automobiliams tam tikru laiku važiuoti draudžiama. Kurios klasės neįleidžiamos, kiek toli siekia zona ir ar draudimas galioja visą parą, ar tik darbo dienomis, nustato kiekviena zona pati.

Antrasis tipas — apribojimai esant didelei oro taršai. Kai vietovėje fiksuojamas taršos epizodas, prefektūra visam jo laikui gali nurodyti „circulation différenciée“ — diferencijuotą eismą: tada važiuoti leidžiama tik tam tikrų klasių automobiliams, ir tai galioja net ten, kur nuolatinės zonos nėra. Tokie nurodymai paskelbiami trumpam laikui, dažnai prieš dieną, ir ypač paliečia keliautojus, kurie apie tai nieko nežino.

Zonos Prancūzijoje politiškai prieštaringos. Parlamentas buvo nusprendęs jas panaikinti, Konstitucinė taryba šią įstatymo dalį dėl formalių priežasčių panaikino, ir zonos tebegalioja. Kad diskusija tuo baigėsi, vargu ar kas tiki. Jums iš to išplaukia paprasta taisyklė: nepasikliaukite nei laikraščio straipsniu, nei tuo, kas galiojo prieš metus, o prieš kelionę pasižiūrėkite miesto ar metropolijos, kurios teritorija važiuojate, svetainėje.

Zona pažymima įvažiavimo vietoje, su papildomomis lentelėmis apie paveiktas klases ir laiką. Navigacija zonų patikimai nežino, o prie ženklo apsisukti dažniausiai jau per vėlu.

Lipduką išduoda tik viena vieta: Prancūzijos vyriausybės svetainė „certificat qualité de l'air“, kuri veikia aplinkos ministerijos užsakymu. Jos adresas baigiasi „.gouv.fr“. Ten užsakote internetu, taip pat iš užsienio, o lipdukas atkeliauja paštu. Kaina nedidelė.

Kas ieško „užsakyti Crit'Air“, dažnai pirmiausia randa kitus puslapius. Jie atrodo oficialiai, reikalauja daug kartų daugiau ir geriausiu atveju tik perduoda prašymą; blogiausiu atveju niekas niekada neatkeliauja, o jūsų automobilio dokumentai atsiduria pas nepažįstamąjį. Nėra jokios priežasties mokėti tarpininkui: oficiali forma trumpa.

Užsakymui reikia valstybinio numerio, registracijos šalies ir registracijos dokumento failo, iš kurio matyti duomenys apie automobilį. Pasirūpinkite, kad jis būtų įskaitomas ir rodytų puslapį su techniniais duomenimis. Neįskaitoma kopija vilkina apdorojimą, o kaip tik šio laiko jums prieš išvykstant trūksta.

Kadangi lipdukas atkeliauja paštu, pagrindinis dalykas yra planavimas. Kelias į užsienį trunka ilgiau nei Prancūzijos viduje, o kas užsisako savaitę prieš išvykimą, galbūt išvyks be jo. Nesitikėkite, kad užsakymo patvirtinimas pakeis lipduką ant stiklo; užsisakykite taip anksti, kad prieš išvykstant jis būtų priklijuotas.

Apribojimai taikomi visoms transporto priemonėms, nesvarbu, kur jos registruotos. Užsienio numeriai nuo lipduko neatleidžia, o kitos šalies aplinkosaugos lipdukas nepripažįstamas: Vokietijos žalias lipdukas Prancūzijos kontrolieriui nieko nereiškia, ir atvirkščiai — Crit'Air Vokietijos aplinkosaugos zonose negalioja.

Dažniausias spąstas slypi dokumentuose. Daugelyje užsienio registracijos dokumentų Euro standartas nenurodytas aiškiu tekstu, o tik kodu arba iš viso nenurodytas. ES vienodos formos registracijos liudijime tam skirtas laukas V.9, tačiau ar jis užpildytas, priklauso nuo šalies ir dokumento amžiaus. Jei standarto nėra, klasė nustatoma pagal pirmosios registracijos datą — o tai gali duoti blogesnę klasę, nei automobilis nusipelno, pavyzdžiui, automobiliams, kurie standartą atitiko dar prieš jam tampant privalomam.

Patikimai standartas nurodytas atitikties sertifikate (COC). Turėkite jį paruoštą ir pildydami formą pažiūrėkite, ar ji leidžia pateikti tokį papildomą dokumentą. Jei klasė ant gauto lipduko nesutampa su tuo, ką rodo dokumentai, kreipkitės į jį išdavusią instituciją, kol nesate įvažiavę į zoną su netinkama klase.

Tai taikoma ne tik lengviesiems automobiliams. Motociklams, autonamams ir furgonams lipdukas taip pat reikalingas, ir jie klasifikuojami pagal savo lenteles.

Prancūzijoje valstybinis numeris lieka prie automobilio, net kai jis keičia savininką. Todėl lipdukas ant naudoto automobilio stiklo jam tinka tol, kol jis važiuoja su tuo numeriu. Bet jei automobilis namo važiuoja su kitu numeriu, pavyzdžiui, tranzito ar eksporto numeriu, lipdukas nieko nebeįrodo: jame nurodytas numeris, kurio automobilis nebeturi.

Užsakyti naują lipduką numeriui, kuris atsiranda tik atsiėmimo dieną, dėl pašto kelio praktiškai niekada nepavyksta laiku. Todėl švarus sprendimas — ne lipdukas, o maršrutas: jei atsiėmimo vieta yra zonoje, su pardavėju susitarkite dėl perdavimo už jos ribų ir grįžimą suplanuokite keliais, kurie zonų neliečia. Dieną prieš patikrinkite, ar regione nepaskelbtas taršos epizodas.

Prieš pirkimą verta žinoti klasę, net jei automobilis Prancūzijoje neliks. Paprašykite atsiųsti registracijos liudijimo nuotrauką ir susiraskite jame lauką V.9 — Prancūzijos dokumentuose jis paprastai užpildytas. Taip žinosite, ką perkate, ir turėsite duomenį po ranka, kai vėliau užsakysite lipduką savo valstybiniam numeriui.

Jei automobilis registruotas namie, kiekvienam tolesniam važiavimui į Prancūzijos zoną galioja tas pats, kas bet kuriam užsienio automobiliui. Lipdukas išduodamas naujam valstybiniam numeriui, o senas nuimamas nuo stiklo — kontrolės metu jis tik kelia painiavą.